Žmogaus teisės – tai įgimtos ir neatimamos kiekvieno asmens teisės, kurias asmuo turi nepriklausomai nuo rasės, lyties, odos spalvos, išpažįstamos religijos, etninės priklausomybės, įsitikinimų, pažiūrų ar kito asmens tapatybės bruožo.
Žmogaus teisės yra neatsiejamai susijusios su tokiomis vertybėmis, kaip teisingumas, laisvė ir lygybė. Konstitucijoje skelbiama, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pasisakęs, kad „visų asmenų lygybės įstatymui principas – demokratinės visuomenės pagrindas. Konstitucijos nuostata „įstatymui visi asmenys lygūs“ reikalauja, kad šalies teisėje būtų įtvirtintos pagrindinės teisės ir pareigos kiekvienam asmeniui lygiai su kitais, be jokių išimčių.
Tačiau kaip atsitiko, kad lygybė ir nediskriminacija Lietuvoje suvokiama itin siaurai, kai vieniems žmogaus teisių klausimams skiriamas dėmesys kitų sąskaita, kai dėl žmogaus teisių klausimų konkuruojama pamirštant, kad už jų – žmogus, jo orumas. Ar tikrai kovojant dėl visų asmenų lygybės turime pamiršti socialinę lygybę, skurdą ir atskirtį, ar išties lygybės ir nediskriminacijos klausimai neturėtų apimti socialinės atskirties, skurdo klausimų, kurie būtent ir patenka į vieną esminių Jungtinių Tautų dokumento apsaugą – Jungtinių Tautų tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą.
Siplna ir neefektyvi žmogaus teisių apsaugos sąranga Lietuvoje, nustumianti socialines ekonomines teises į šalį verčia susimąstyti, ar tikrai viskas daroma vardan žmogaus, kuriam socialinė padėtis apriboja lygias galimybes pasiekti sveikatos priežiūros institucijas, ugdymo ar kultūros įstaigas, o kai nori įsigyti maisto produktų žmogus turi galvoti ne tik ką pirkti, bet kaip pasiekti krautuvę.
Šiandien kone 2,5 mln. siekiančioje Lietuvoje sunku nepastebėti skaičių, kurie ne tik išryškina nelygybės ir diskriminacijos problemas dėl socialinės padėties, bet ir atskleidžia žmogaus teisių apsaugos sąrangos šalyje problemas.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2023 m. Lietuvoje kas penktas Lietuvos gyventojas gyvena skurdo rizikoje, t. y. 568 tūkst. nuolatinių Lietuvos gyventojų. Tikėtina, kad 2023 m. daugiau nei 77 tūkst. nuolatinių Lietuvos gyventojų gyvena absoliučiame skurde. Didžiausias skurdo rizikos lygis yra 66 metų ir vyresnių asmenų grupėje. 2023 m. jis sudarė 36,5 proc., kai vaikų iki 18 metų skurdo rizikos lygis 2023 m. sudaro 17 proc.
VU TSPMI mokslininkas dr. Mažvydas Jastramskis puikiai pastebėjo – visuomenė tampa tolerantiškesnė ir atviresnė, kai žmonės socialiai ir ekonomiškai jaučiasi saugiau. Taigi, visuomenėse, kuriose nėra tokios gilios socialinės fragmentacijos, pajamų nelygybės, galima tikėtis pažangos žmogaus teisių apsaugos srityje. Vargu ar galima tikėtis pažangos žmogaus teisių apsaugos srityje, kai daugiau nei pusė milijono Lietuvos gyventojų gyvena ties skurdo riba, o apie jų teises pamiršta net žmogaus teisių gynėjai.
Socialinių teisių kontekste neišvengiamai kalbame apie skurdą, socialinę atskirtį ir pajamų nelygybę kaip vienus didžiausių iššūkių šių teisių įtvirtinimui. Skurdas yra struktūrinė problema, kurią lemia sisteminis socialinės, sveikatos apsaugos, švietimo politikos ir kitų struktūrinių sprendimų neveiksmingumas. Skurdas itin dažnai yra diskriminacijos dėl rasės, lyties, negalios, socialinės padėties, religijos ar kultūrinių skirtumų padarinys. Ir atvirkščiai – nepritekliuje gyvenantys žmonės dažnai susiduria su diskriminacija dėl savo socialinės – ekonominės padėties ir netenka galimybės visapusiškai dalyvauti socialiniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime.
Nacionalinio pažangos plano 2 strateginis tikslas numato „Didinti gyventojų socialinę gerovę ir įtrauktį, stiprinti sveikatą ir gerinti Lietuvos demografinę padėtį”, pagal kurį Lietuva įsipareigojo sumažinti skurdo rizikos lygį iki 14 proc. 2030 metais. Taigi, skurstantiesiems gerovės valstybės teks palaukti, jie galės mėgautis bujojančia diskriminacija ir socialine atskirtimi.
Valstybės duomenų agentūros duomenys rodo, kad 2022 m. 10,4 proc. Lietuvos gyventojų neturėjo galimybės maitintis visavertiškai ir bent kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies. Palyginti su ankstesniais metais, šis rodiklis padidėjo 1,5 proc. punkto. 2024 m. vasario mėnesio „Sprinter tyrimai“ atlikta apklausa rodo, kad net 29,9 proc. žemiausias pajamas gaunančių asmenų (kurių pajamos iki 500 eurų) teigė, kad jiems trūko pinigų maistui, kai 2023 m. šis skaičius siekė 23,5 proc.
Kai Lietuvos žmogaus teisių institucijos tyli apie socialinę atskirtį ir nelygybę, nes lengviau kalbėti kitomis temomis, Europos Komisija pastebi, kad BVP perskirstymas šalyje yra vienas žemiausių ES ir pabrėžia, kad tai lemia itin žemus pajėgumus finansuoti socialines išmokas ir viešąsias paslaugas, o tuo pačiu ir ribotą poveikį skurdo, socialinės atskirties ir nelygybės mažinimui.
ES 2023 m. rekomendacijose Lietuva raginama gerinti socialinių paslaugų planavimą ir teikimą bei gerinti galimybes gauti socialinį būstą ir tokių būstų kokybę, kai 2022 m. Pasaulio banko ataskaitoje, kritikuojamas gyventojų pajamų mokesčių žemas progresyvumas, skirtingas pajamų rūšių apmokestinimas, pridėtinės vertės mokesčio atotrūkis.
Ir pabaigai, norint, kad šios ir kitos žmogaus teisės problemos neišnyktų sprendimų priėmėjų, ypač tų, kurie garsiai postringauja apie žmogaus teises lūpose būtina stiprinti žmogaus teisių apsaugos sąrangą Lietuvoje, klausiant, kodėl tik tam tikri žmogaus teisių klausimai patenka į žmogaus teisių gynėjų akiratį, kai kiti nustumiami į žmogaus teisių apsaugos užribį.
Daugiau informacijos apie diskusijos rezultatus ir tolesnius veiksmus rasite „Žmogaus teisės: įtraukti lygūs“. Renginį organizavo viešoji įstaiga Demokratijos institutas. https://m.youtube.com/live/nB12hncgouE