Nuotrauka Ž. Gedvila/ELTA
Šiandien Europos Parlamente turėsime ypač svarbų balsavimą, kuris, reikia pripažinti, Lietuvoje nesusilaukė deramo dėmesio. 150 Europos Parlamento narių siekia inicijuoti Europos Teisingumo Teismo vertinimą dėl Europos Sąjungos (ES) ir dalies Lotynų Amerikos valstybių – vadinamojo MERCOSUR bloko – prekybos sutarties.
Kad joks teismas net ir labai norėdamas neras nieko ypatingo ES prekybos sutartyje, supranta ir prekybos sutartį palaikantys, ir nepalaikantys. Tačiau teisminiai procesai tiesiog užtruktų – gal metus, gal pusantrų, – štai čia ir visas tikrasis tikslas. Bent jau uždelsti. O delsti iš tikrųjų negalima. Ir ne tik dėl to, kad dėl šios sutarties deramės jau ketvirtį amžiaus, bet ir dėl to, kad Europos Sąjungai šiandien per didelė prabanga atstumti beveik visą Pietų Ameriką. Nieko nenustebinsiu pakartodamas, kad Europa šiandien išgyvena ne lengviausius laikus, tačiau ši prekybos sutartis – tai žingsnis link didesnės Europos įtakos, ne atvirkščiai. Nuo 2000 metų ES pasirašė apie 40 prekybos susitarimų su viso pasaulio regionais. Visuomet tai buvo laikoma indėliu į ES konkurencingumą, ekonominį augimą, žemesnes kainas Europos piliečiams.
Neturėtume pamiršti, kad ta europietiška gerovė ir saugumas, kuriuos taip bijome prarasti – neužaugo mūsų laukuose ir nenukrito iš dangaus, didžiąja dalimi tai atsirado būtent dėl to, kad ES yra viena atviriausių ekonomikų pasaulyje. Taip ir MERCOSUR gimė ne dėl to, kad Pietų Amerika nori dovanų iš Europos Sąjungos, bet visų pirma dėl to, kad tai visada buvo mūsų siekis – sukurti bent kokią atsvarą Kinijai ir JAV tame regione. Be jokios abejonės, konkurencijos niekada nelaukia tie, kuriuos prekybos barjerai saugo. Visiškai suprantu Lenkijos, Airijos, Prancūzijos ir mūsų Lietuvos ūkininkus. Suprantama ir žmogaus baimė, kad dešimtmečiais visame pasaulyje išskirtiniu kokybės ženklu laikyta airiškos jautienos išpjova kepsniui dabar vietinėje parduotuvėje turės varžytis su greičiausiai pigiau kainuosiančia argentinietiška.
Tačiau šiandien, kai pasaulio galingiausieji ir vėl sau leidžia laisva ranka žaisti su suverenių valstybių teritorijomis, potencialus smūgis kiaušinių eksporto pramonei, kad ir kaip mes norėtume gerbti kiekvieną ūkininką Europoje, tiesiog negali būti aukščiausias prioritetas. Ta proga jaučiu pareigą ir pasidžiaugti, kad iš Lietuvos žemės ūkio atstovų teko girdėti nemažai labai blaivių vertinimų. Turbūt svarbiausias jų – tai priminimas, kad ši sutartis turi ne tik rizikų, tačiau su savimi atneša ir daugybę galimybių. Tos galimybės – ne tik ūkininkams, tačiau ir dabar Europos saugumo naštą ant savo pečių bandančiai prisiimti Vokietijos pramonei. Tiesą sakant, kiekvienam ambicingesniam Lietuvos verslininkui, kuris supranta, ką reiškia lengvesnė prieiga prie papildomos 300 milijonų žmonių rinkos. Turime atrasti europietišką apetitą verslui. Manau, Lietuvoje labai gerai šiandien galime suprasti žmogišką norą tiesiog atsiverti didele aukšta tvora nuo pasaulio. Tačiau gerovės, kurią šiandien vis dar turime Europoje, kurią sukaupėme gebėdami rungtis pasaulyje, nuo jo besislėpdami tikrai neapginsime.
Dirbdamas Žaliojo kurso Europos Komisijoje ir dar turėdamas būtent aplinkos politikos portfelį, turbūt geriau nei daugelis pasaulyje galėjau savo kailiu pajausti, kai ties 2023 metais ėmė verstis dominuojanti politinė retorika. Staiga net ir solidūs politikai, kartais net ir didžiausių Europos partijų pirmininkai, patys savo mandatus laimėję prieš kameras mušdamiesi į krutinę, kad visada buvo dideli žaliosios politikos gerbėjai, pradėjo europinėje spaudoje kalbėti, kad dėl visų negandų kalta dar net nespėta įgyvendinti politika. Paradoksaliai Žaliasis kursas labai greitai pavirto ir baubu, nuo kurio reikia „saugoti žmones“, ir tuo pačiu buvo karikatūrizuojamas kaip kažkokių į politiką patekusių ornitologų, kuriems niekas nerūpi, tik ginti paukščiukus. Lenkija prie tuometinės PiS valdžios buvo viena garsiausiai reiškiančių savo nuomonę taip kalbėdama. Premjeras Mateuszas Marowieckis ne kartą ir Europos Parlamento salėje kartojo, jog Briuselio yra per daug ir turėtume grįžti prie neva originaliosios ES idėjos – bendros prekybos, tačiau ne politikos.
Realybėje tai buvo trigubas melas. Briuselio ne tik nedaugėjo, tačiau dėl politinio susiskaldymo buvo ypač sunku priimti bent kiek ambicingesnius sprendimus, kad ir kas juos siūlytų. Tas pats Europos Parlamentas ne kartą sustabdė bet kokius bandymus apginti net ir paukščiukus. Jokia ES vizija, kuri susivestų tik į merkantilizmą, niekada nebuvo ES integracijos varomoji jėga – kaip tik priešingai. Tiesą sakant, dar nuo Winstono Churchillio laikų, kai joks bendras europinis [darinys – „Delfi“] išvis neegzistavo, o jis pats siekė burti žmones su idėja, kad vienintelis Europos šansas į taiką – tai kažkas panašaus į JAV čia, Europoje. Savo ruožtu, prieš kelias dienas naujasis Lenkijos Prezidentas Karolis Nawrockis išvadino Europos Sąjungą „blėstančia žvaigžde“, atkartodamas tą patį Lenkijos dešiniųjų propaguotą naratyvą, tik šįsyk tai padarė gana kurioziškai. Jis pareiškė, kad nenori būti laikomas bendro ES projekto oponentu, tačiau jis „nepalaiko Žaliojo kurso, merkozuro ir kitų centralizaciją skatinančių tendencijų“. Tik štai, kaip Žaliojo kurso problema buvo tai, kad neva buvo pernelyg ginami paukščiukai, taip dabar didžioji merkozuro problema yra ta, kad jis per daug orientuotas į ekonomiką ir visai nesirūpina vištomis.
Puikiai suprantu Lenkijos norą apsaugoti savo ūkininkus nuo bet kokios konkurencijos. Karo Ukrainoje fone, manau, ne vienas žmogus liko nustebęs, kai gavo įsitikinti, kad net ir Lenkijoje, kuri mums tokia artima, Bučos vaizdiniai labai greitai nublanksta prieš ūkininkų protestus. Ir savaime tai net nėra tokia tragedija, kokia gali nuskambėti. Juk valdžia tam ir yra, kad gintų visų pirma būtent savo piliečių interesus. Tačiau be politinių tikslų ne ką mažiau svarbus klausimas yra tai, kaip mes jų siekiame. Tad jei antradienį Europos Sąjunga miršta, nes rūpinasi paukščiais, o ne prekyba, o trečiadienį ji jau miršta, nes rūpinasi prekyba, o ne paukščiais – tai turbūt nemažai atskleidžia apie tokios retorikos prigimtį, tačiau nelabai daug apie situaciją pačioje ES.
Ironija čia nesibaigia, nes, kalbant apie prekybos sutartį, dėl jos, pavydžiui, Brazilija teisiškai įsipareigoja Amazonės džiunglių miškams. Prie šio klausimo man asmeniškai teko labai daug dirbti ir įveikti ne vieną skeptiką, parodant, kad net ir iš Europos galime vis tik daryti didelį spaudimą miškų saugumui kitapus vandenyno. Tad paukščiukai iš prekybos taip pat niekur nedingo. Kita vertus, jie dingti ir negalėjo. Net ir grynai moksliniame kontekste – būtent paukščių populiacijų stebėsena po šiai dienai yra vienas efektyviausių būdų gamtos būklei įvertinti. Tačiau kodėl paukščiukai niekur nedingo iš merkozuro, net ir, kaip daugelis mėgsta konstatuoti, dingus Žaliąjam kursui, atsakymas yra labai paprastas. Kada nors pabandykite pasistatyti namą tiesiog iš mitologinės ekonomikos. Arba verslo. Neimdami nieko iš gamtos.
Šita radikali idėja, kad grynas oras, augantis medis, dūzgianti bitė taip pat yra ekonomika – ir buvo visa Žaliojo kurso esmė. Vištos, be jokios abejonės, irgi. Tačiau aš irgi labai pritariu skeptikams – šiandien rūpestis paukščiais neturėtų būti svarbiausias prioritetas. Ypač Europoje, kur dabar jau net iš dviejų kontinentų girdėti kalbos, jog mums sienos šiandien galbūt ne visai reikalingos. Pastaraisiais metais teko daug girdėti apie radikalią dešinę, kuri labai rūpinosi sienomis. Kaži, kur ji dingo. Dabar parama norintiems pasirūpinti sienomis praverstų. Tiesa, sienomis, kurios nuo pavojų visų pirma saugo žmogų, o ne vištą. Sulaiko priešą, o ne investicijas. O pradžiai, matyt, būtų gerai bent jau sulaikyti žodį. Ne vietoje ir ne laiku. Bet šitą pamoką šiandien sunkiai mokomės ir mes patys čia, Lietuvoje.