Šiandien pasirodo kasmetinės ES valstybių narių apžvalgos ir joms teikiamos rekomendacijos. Kaip visuomet visiems rekomenduoju atrasti laiko jas peržvelgti, tai yra labai patogi ir vertinga informacija tiek politikams, tiek ir kiekvienam piliečiui, nes jos grindžiamos pačių valstybių pateikta informacija, kuria vadovaujantis siekiama atkreipti dėmesį į didžiausius valstybės iššūkius. Taigi, kokie tie iššūkiai Lietuvoje:
- Mūsų ekonomika vis dar laikosi pakankamai tvirtai. Nepaisant sudėtingų 2022-ųjų ir 2023-ųjų metų per kuriuos visi nukentėjome dėl išaugusios infliacijos, kritusio eksporto, situacija šiemet teikia vilčių ir pamažu stabilizuojasi - žmonės drąsiau išlaidauja, paslaugų sektorius atsigauna.
- Tačiau ateities ekonomikos perspektyvos labiausiai priklauso nuo mūsų darbo rinkos. Darbuotojų trūkumas Lietuvoje išlieka didžiuliu iššūkiu Lietuvos konkurencingumui ir ekonomikos augimui. Prognozuojama, kad nedarbo lygis turėtų išlikti ties 7% ir kitais metais, tačiau nuosekliai auga laisvų darbo vietų skaičius (apie 2% paskutinį 2023 metų ketvirtį). Europos Investicinio Banko apklausų duomenimis viena pagrindinių nurodytų problemų - trūksta tinkamo profilio darbuotojų rinkoje.
- Skurdas Lietuvoje vis dar išlieka chroniška problema. Vėl esame treti nuo galo ES pagal pajamų nelygybę - nuo 2017 iki 2021 metų situacija nuosekliai, bet nežymiai gerėjo, tačiau 2022 metais nelygybė vėl pradėjo augti. 20% turtingiausių Lietuvos žmonių gauna 6 kartus didesnes pajamas, nei 20% skurdžiausių. 2022 metais esančių skurdo rizikos grupėje daugiau nei kas penktas gyventojas, kai ES vidurkis 16,5%. Ypatingai situacija sudėtinga su senjorais ir neįgaliaisiais - net 41,4% Lietuvos senjorų patenka į skurdo ir socialinės atskirties rizikos grupę - tai daugiau nei dvigubai viršija ES vidurkį, į skurdo riziką taip pat patenka daugiau nei kas trečias neįgalus asmuo Lietuvoje - ir tai dar vienas ypatingai prastas rezultatas ES lygiu.
- Mūsų ekonomikoje ir toliau dominuoja žemos, bei vidutinės pridėtinės vertės pramonė - itin didelis transporto sektorius grįstas pigia darbo jėga, apdirbamoji pramonė lyginant su vidutine įmone Europos Sąjungoje savo gamybos procese sunaudoja iki 60% daugiau žaliavų, sukuria daugiau atliekų, o atliekų perdirbime taip pat ženkliai atsiliekame nuo ES vidurkio. Aukštos pridėtinės vertės pramonė turi santykinai labai menkas galimybes augti, nes jas apsunkina jau minėta pasiūla darbo rinkoje. Verslo investicijos į tyrimus ir plėtrą vis dar yra tris kartus mažesnės, nei ES vidurkis.
- ES parama yra svarbus reformų katalizatorius, tačiau tempus reikėtų spartinti. Lietuva sulaukė beveik 3 kartus daugiau paramos, nei vidutinė ES valstybė iš dviejų pagrindinių ES paramos programų, jei lyginsime pagal valstybių ekonomikos dydžius. 2021-2027 metų periodui Lietuvos vokas sudaro maždaug 14,6% mūsų BVP, kai ES vidurkis beveik tris kartus mažesnis - 5,38%.
- Socialinių paslaugų prieinamumas yra milžiniška problema. Nors dažnai sakome, kad visose šalyse vyksta migracija iš regionų į miestus, tačiau Lietuvoje regionų atskirtis yra didesnė problema, nei vidutinėje ES narėje. Nuo ketvirtadalio iki penktadalio užimtumo tarnyboje registruotų žmonių negali darbintis, nes jiems tenka prižiūrėti neįgalų šeimos narį. Taip pat trūksta viešojo transporto infrastruktūros ir finansinio raštingumo.
- Viešojo sektoriaus ir socialinės apsaugos finansavimas išlieka vienas mažiausių ES. Bendrai viešosioms paslaugoms skiriame daugiau nei dvigubai mažiau lėšų, nei ES vidurkis (2,8% BVP 2022-aisiais Lietuvoje ir 6% ES), didžiausias laisvų darbo vietų skaičius taip pat buvo užfiksuotas viešąjame sektoriuje - 4,4% laisvų darbo vietų. Sveikatos ir socialinei apsaugai skiriame apie 2 trečdalius ES vidurkio, o santykinis finansavimas taip pat sumenko. Lietuvai tai itin jautri tema, nes turime sparčiau senstančią visuomenę, nei daugumoje kitų Europos valstybių - tad mūsų poreikis didesnis, augs greičiau, o finansuojame šias paslaugas silpniau nei dauguma.
Noriu pabrėžti, kad šios apžvalgos nėra dabartinės vyriausybės darbo įvertinimas, tai yra situacijos ir tendencijų ES šalyse apžvalga. Jose taip pat rasite ir paminėtas vyriausybės reformas ten, kur jos yra vykdomos, pavyzdžiui viešojo sektoriaus tarnybos reformą, tūkstantmečio mokyklų projektą, įdėtas pastangas auginti socialinių darbuotojų skaičių ir taip toliau. Tiesa, yra absoliučiai akivaizdu, kad sisteminis lūžis neįvyks ir ateinančiais metais grumsimės su būtent tomis pačiomis problemomis.
Vis tik šį bendrą kontekstą būtina suprasti dėl dviejų priežasčių.
Visų pirma, pastaruoju metu, ypatingai minint Lietuvos ES narystės 20-metį, buvo labai pabrėžėmias Lietuvos žmonių pajamų augimas Lietuvoje, taip pat mūsų sėkmė pritraukiant užsienio investicijas. Tai yra labai džiugu, tačiau panašios istorijos neretai sudaro klaidingą įspūdį, kad Lietuva tapo Europos Sąjungos pirmūne. Kaip matote iš bendro ekonominio paveikslo - taip toli gražu nėra ir labai daug kur, ypatingai kalbant apie sritis, kurias žmonės jaučia kasdien - stipriai atsiliekame net ir nuo ES vidurkio, nė nekalbant apie lyderystę. Kitaip būti ir negali, žinant, kad Lietuvos pajamos iš mokesčių lyginant su ekonomikos dydžiu yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje, o tada ir nuo surinktų mokesčių socialinei politikai bendrai skiriame mažesnę dalį, nei vidutiniškai ES. Paprastai tariant - turime mažesnį pyragą žmonių paramai ir nuo to mažesnio pyrago dar atpjauname ir mažesnį gabaliuką. Kita šio reikalo pusė - socialinės politikos neįmanoma finansuoti be konkurencingos ekonomikos, o čia taip pat susiduriame su didžiuliais iššūkiais. Ilgus metus buvo manoma, kad verslas taip galės augti be sustojimo, tačiau vis labiau atsimušame į Lietuvos konkurencingumo ribas. Todėl laiko veikti sparčiai mažėja.
Visų antra, remiantis šia faktine situacija, Lietuva sulaukia rekomendacijų. Žinant tai, ką čia aprašiau, rekomendacijų priežastys turėtų būti lengvai suprantamos, todėl pateikiu ir trumpą jų apibendrinimą:
1. Laikantis fiskalinės drausmės, užtikrinti adekvatų finansavimą sveikatos apsaugai, socialinei apsaugai ir bendrai viešąjam sektoriui.
2. Kuo greičiau išspręsti trikdžius dėl kurių vėluojama panaudoti ES skiriamą finansavimą, ypatingai kalbant apie regionų ir energetikos politiką.
3. Stiprinti pirminę sveikatos priežiūros grandį, prevenciją, surasti tvarų pensijų finansavimo modelį, kuris galėtų užtikrinti adekvačias pensijas.
4. Mažinti darbo rinkos pasiūlos ir paklausos atotrūkį, atsižvelgiant ir į aukštojo mokslo sistemą, ieškoti privačių finansavimo šaltinių tyrimams ir plėtrai, didinti produktyvumą investuojant į žiedinę ekonomiką.