Nuotrauka Jonas Balčiūnas/ELTA

Mokyklos vaidmens visuomenėje pervertinti neįmanoma – praktiškai visi jos slenkstį mynė, mina ir mins. Tik gal įvairesnėmis formomis – laikas prisiminti, kad dabar jau XXI a. trečio dešimtmečio antra pusė, o Beta karta, susijusi su dirbtiniu intelektu, nuo 2025 m. jau metus skaičiuoja. Kol kas niekas negali tiksliai prognozuoti, kokia ta Beta karta bus, bet jau dabar aišku, kad jos ugdymą(si) teks projektuoti kitaip. Todėl jau dabar reikia išlipti iš mokykloje klestinčio biurokratizmo ir kitos klampynės.

Biurokratai nebūtų biurokratais, jei nesugalvotų visokių papildomų darbų, nuo kurių linksta galvos mokyklų vadovams, mokytojams, švietimo pagalbos specialistams ir visiems, dirbantiems mokykloje. Nežinau, kiek dar vadovams teks rūpintis „kotletais“, sverti porcijas, užsiimti viešaisiais pirkimais ir pan. – juk tai yra Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro, savivaldybių ir jų padalinių darbas. Nejaugi negalima išspręsti probleminių klausimų taip, kad vadovai dirbtų savo darbą, o valstybinės institucijos, atsakingos už maitinimą, – savo. Reikėtų baigti primetinėti mokykloms įvairiausias priedermes, kurios nėra susijusios su ugdymo(si) organizavimu. Juk mokyklų laukia iš tiesų rimti uždaviniai modeliuojant savo veiklą ir ypač – projektuojant ugdymo sistemas.

Apskritai, mokykloms prikabinta visokių kebeknių – užtenka vien perskaityti, suprasti ir sugalvoti, kaip realiai įgyvendinti bendrosiose programose numatytas septynias kompetencijas: komunikavimo, kultūrinę, kūrybiškumo, pažinimo, pilietiškumo, skaitmeninę, socialinę emocinę ir sveikos gyvensenos. O dar turint omenyje, kad kiekvieną kompetenciją sudaro trys dalys (vertybinės nuostatos, žinios ir gebėjimai), iš karto aišku, kad jų visas įgyvendinimas yra graži iliuzija – žinios, iš dalies dar gebėjimai matuojami, bet vertybinės nuostatos, deja, ne. Ar ne geriau būtų kalbėti ne abrakadabra frazėmis ar edutauškalais, o tiesiog konkrečiai įvardyti XXI a. žmogui reikalingas kompetencijas ir jas įgyvendinti? Jau bendrųjų programų atnaujinimo metu buvo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos sutartos trys transformacinės kompetencijos, labai aiškiai aprašytos leidinyje „Švietimo ir gebėjimų ateitis – Švietimas 2030“ (angl. The Future of Education and skills Education 2030):

• Kurti naują vertę (generuoti idėjas, inovacijas, sprendimus ir taikyti juos gyvenime, tai siejant su kūrybiniu mąstymu ir pan.);

• Spręsti įtampas ir dilemas (rasti subalansuotus sprendimus, tai siejant su sisteminiu mąstymu, pasaulio integruotu matymu ir pan.);

• Imtis atsakomybės (tai pagrindinė sąlyga kitoms dviem kompetencijoms – be atsakomybės žmogui nepavyksta būti nei kūrybiškam, nei konstruktyviai spręsti problemas, nes reikia reflektuoti, t. y. numatyti pasekmes, įvertinti savo veiksmus moraliniu ir intelektiniu požiūriu, priimti sprendimus etiškai ir atsakingai).

Šios kompetencijos yra kaip ugdymo(si) kompasas, akinantis ne tik prisitaikyti, bet būti kūrėju, aktyviai ir atsakingai formuoti savo gyvenimą. Tai transformacinės kompetencijos, kurios imperatyviai nukreipia ne tik kalbėti apie mišką ar kurį nors medį, bet visą mišką matyti ir suprasti jį kaip ekosistemos dalį. Kitaip tariant, orientyras turi būti ne į atskirą dalykinį mokymą(si), bet į tarpdiscipliniškumą. Ir nedera pamiršti tarpdalykinės integracijos – vienos iš didaktikos ABC pagrindinių raidžių.

Nejau negalime leisti mokyklai atlikti savo misijos ir išeiti iš motyvacinės krizės – juk neretai ne tik mokiniai, bet ir mokytojai nežino ir nesupranta, kam būtent to ar kito reikia mokytis (bendrosios programos perkrautos), nėra ryšio su gyvenimu, stokojama tarpdiscipliniškumo, o mokymasis tampa siekiu ne išmokti, o išlaikyti testus, egzaminus. Tad mokytojas gali vartytis kaip kūlverstukas – nei mokinių mokymosi motyvacija stiprės, nei mokytojas matys savo darbo prasmę. Nors mokymąsi galima paversti gan patraukliu ir sėkmingu – ir kai kurios mokyklos tai daro. Tereikia susitarti dėl orientyrų, apsibrėžti, kas yra bendrasis išsilavinimas, sutvarkyti programas adekvatiems siekiams ir leisti mokytojams dirbti. O mokyklose siekti mokymo(si) prasmės, atradimų, sėkmės. Toks Geros mokyklos koncepcijoje yra leitmotyvas.

Taigi, seniai laikas baigti edutauškalus apie Geros mokyklos koncepciją ir ją įgyvendinti. Tad kuo mažiau direktyvų, kuo daugiau sudaryti sąlygas sprendimus priimti bendruomenei. Kiekviena mokykla yra unikali ir tikrai atras jai tinkamų sprendimų – nedera nuvertinti mokyklos bendruomenių. Tik nereiktų pamiršti, kad pasaulis labai keičiasi, neretai pasiklystama tarp virtualaus ir realaus; iškyla kultūrinių, tautinių, asmens tapatybės ir kitų problemų. Jas turime numatyti ir spręsti sudėtingus, ne vieną sprendimą turinčius uždavinius. Tad užuot apipynus mokyklas edutauškalais ir primetus joms papildomų darbų, dera padėti kurti prasmingą mokyklinį gyvenimą.