Rytų Europos Davosas – taip vadinamas kasmetinis ekonomikos forumas Lenkijos kalnuose, visai šalia Čekijos sienos. Į jį susirenka apie 6 tūkstančiai dalyvių, vyksta šimtai diskusijų. Šiemet daugiausiai kalbėta apie dirbtinį intelektą, Europos tapatybę ir, žinoma, ekonomikos konkurencingumą.
Vienas žinomiausių Lenkijos ekonomistų, Marcin Piątkowski, pabrėžė, kad Vokietija pagaliau išsivaduoja iš „fiskalinės anoreksijos“ ir ima elgtis taip, kaip turėtų visa Europa: investuoti, nebijant skolos augimo, integruoti, tęsti bendros rinkos kūrimą ir diegti inovacijas.
Diskusijose apie dirbtinį intelektą (DI) nuskambėjo prognozė, jog apie 10 proc. esamų profesijų išnyks jau artimiausiu metu (pvz., vertėjai). Dar 80 proc. darbo vietų įgis milžinišką potencialą augti ir plėsti atliekamas funkcijas, o apie 10 proc. likusių profesijų beveik nepakis (pvz., masažuotojai). Žinomas Lenkijos intelektualas, buvęs specialiųjų tarnybų vadovas, Andrzej Zybertowicz, išleido knygą, kurioje įspėja apie DI pasekmes politikai ir technologinio entuziazmo pavojus. Manau, ją būtų verta išversti į lietuvių kalbą.
Iš diskusijų parsivežiau idėjų dėl būsto politikos, lenkai turi labai daug įdomių priemonių, kurias vertėtų įdiegti ir pas mus, netrukus planuoju teikti su tuo susijusius įstatymų projektus, piliečių asamblėjų bei miškų politikos.
Buvau pakviestas pasisakyti diskusijoje apie Europos ateitį. Kartu su buvusiu Čekijos premjeru ir Lenkijos mokslininkais ieškojome, kaip įkvėpti daugiau gyvybės Europos Sąjungos projektui. Kodėl tai svarbu, manau, aiškinti nebereikia – po to, kai JAV taip smarkiai pakeitė savo prioritetus, už savo saugumą vis labiau esame atsakingi patys. Norint tai pasiekti, Europa turi tapti geopolitikos subjektu, o ne objektu. Privalome imtis atsakomybės ir veikti patys, ne tik leistis veikiami to, kas vyksta aplinkui.
Visi žinome posakį, kad JAV kuria inovacijas, Kinija kopijuoja, o Europos Sąjunga – reguliuoja. Mūsų tikslas – ištrūkti iš šio užburto rato. Tačiau tuo pačiu nereikia bijoti savo stiprybių: jei mokame susitarti dėl bendrų taisyklių, tai ir yra mūsų pranašumas.
Iš tiesų, Europos projekto esmė yra ne tik bendra rinka ir net ne žmogaus teisės. Mūsų pagrindinis kapitalas – tai skirtingų valstybių pasitikėjimas bendromis institucijomis, nekuriant naujos supervalstybės. To mums pavydi visi pasaulio regionai, ir šio pranašumo prarasti negalime.
Vis dar per dažnai kalbame apie nesutarimus, tarsi ES šalys būtų pernelyg skirtingos, kad turėtų bendrą pasakojimą. Tačiau reikia akcentuoti ne tai, kas mus skiria, o tai, kas jungia. Savo kalboje pabandžiau sudėti būtent šiuos akcentus.
Ar Europos projektas artėja prie pabaigos? Aš manau – tikrai ne. Kaip priminė vienas iš ES kūrėjų, Robertas Schumanas: „Europa nebus sukurta vienu kartu ar pagal vieną planą.“ Tai kvietimas kantrybei ir įvairovės gerbimui – Europa visada buvo kuriama žingsnis po žingsnio, per kompromisą ir solidarumą.
Europa sukūrė unikalius, tik mūsų žemynui būdingus modelius. Mūsų požiūris į aplinką – sąmoningas ir atsakingas. Žodžio laisvę suprantame kitaip nei JAV – turime ribas, netoleruojame neapykantos kalbos, nesuabsoliutiname laisvės be atsakomybės. Turime ir savitą kapitalizmo modelį – centristinį, socialdemokratišką. Skirtumai tarp šalių nedideli, todėl galima drąsiai kalbėti apie europietišką socialinį modelį. Esame atviresni nei bet kuris kitas regionas pasaulyje diskusijoms apie mokesčių ir socialinės politikos koordinaciją.
Istoriniai ES laimėjimai žinomi, tačiau jie jau nebeįkvepia. Reikia naujo, romantiško pasakojimo. Kaip perspėjo kitas ES kūrėjas Jacques Delors: „Niekas negali įsimylėti bendrosios rinkos.“ Jei Europa liks tik ekonominis projektas, ji niekada neužkariaus žmonių širdžių. ES sukūrimas pats savaime yra unikalus pasakojimas, bet kodėl mes jo nepildome toliau?
Šiandien karas Ukrainoje yra didžiausias išbandymas – bet kartu ir didžiausia galimybė atnaujinti Europos istoriją. Stodami greta Ukrainos, giname ne tik vieną tautą, bet ir pačią Europos idėją – vertybių, laisvės ir taikos sąjungą.
Kita svarbi tema – demokratija. Europos Komisija netgi turi komisarų pozicijas demokratijos stiprinimui. Tačiau kodėl vis daugiau piliečių patys nėra patenkinti tuo, kaip demokratija veikia čia, Europoje? Demokratija nėra vien debatai prieš rinkimus. Laisva diskusija be tikros lyderystės dažnai veda prie socialinių burbulų konfrontacijos ir pykčio. Sveika demokratija remiasi stipriais judėjimais, pirmiausia – politinėmis partijomis. Jos sugeba ne tik konkuruoti, bet ir atstovauti įvairioms visuomenės grupėms, ieškoti kompromisų. Tad mums reikia labiau nerimauti ne dėl dalyvavimo rinkimuose, o dėl dalyvavimo politinėje ir nevyriausybinėje veikloje. Demokratija – tai ne tik balsavimas, o visų pirmą dalyvavimas ir pokalbis, kurio metu dalyviai keičia ir koreguoja savo išankstinius nusistatymus. Demokratija yra pasitikėjimas tuo, kur dalyvauji.
Nebus naujo Europos pasakojimo be Palestinos klausimo. Tai milžiniškas išbandymas ES projektui. Jaunas europietis eina į demonstracijas prieš Izraelį, vyresnis balsuoja už Izraelio dainą Eurovizijoje. Turime pradėti atvirai kalbėtis ir ieškoti išeities. Reikia mąstyti nestandartiškai.
Apie tai kitą kartą.