Lietuva, deja, pirmauja Europoje pagal išvengiamų mirčių skaičių ir nors nuolat kalbame apie ligų prevenciją ir ilgesnę sveiko gyvenimo trukmę vis dar skiriame gerokai per mažai dėmesio itin svarbiai sveiko gyvenimo daliai – mitybai. Sveikesnė mityba reiškia ne tik ilgesnę gyvenimo trukmę, bet ir geresnę jo kokybę – daugiau energijos, mažiau lėtinių ligų, stipresnę imuninę sistemą. Manoma, kad tinkama mityba pasaulyje galėtų užkirsti kelią apie 11 mln. priešlaikinių mirčių per metus – tai 20–25 % visų mirčių.
Visi mėgstame kepti šašlykus gamtoje, bet piktinamės kiaulynų kvapais. Sveikos mitybos ekspertai tuo tarpu ragina mus keisti mitybos įpročius – riboti mėsą, didinti daržovių, skaidulų ir augalinių baltymų vartojimą. Tuo pat metu žemės ūkio politikos formuotojai tikina, kad Lietuvoje dar yra daug erdvės tradicinei gyvulininkystei, kuri pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai sumažėjo, iš to galime uždirbti. Tai koks gi sprendimas geriausias mums asmeniškai ir mums, kaip valstybei? Daugiau mėsos ar daugiau augalinio maisto?
Danija, turinti milžinišką kiaulininkystės pramonę, nualintą dirvožemį, nemalonius kvapus ir prastai, šių laikų standartais, vertinamus mitybos įpročius, ėmėsi iniciatyvos ir įspėja mus visus: neikite Danijos keliu. Tai – nuoširdus Danijos politikų perspėjimas, matant, kiek klaidų jų valstybė padarė. Šios šalies parlamentas kviečia kurti bendrą ES politiką, skatinančią augalinę mitybą. Ir iniciatyva kyla būtent iš parlamento, ne Vyriausybės, kuri, pasak kritikų, pernelyg priklausoma nuo mėsos augintojų lobizmo.
Maisto pramonės inovacijos gali tapti nauju mūsų šalies ekonomikos varikliu, kartu didinant maisto saugumą ir mažinant priklausomybę nuo trąšų bei pašarų importo iš Rusijos, Baltarusijos ir kitų šalių. Europa yra beveik visiškai priklausoma nuo sojų pašarų importo (97 proc.) iš Pietų Amerikos, o priklausomybė nuo trąšų iš Rusijos ir Baltarusijos – tokia pat pavojinga kaip balionai prie lėktuvų. Kai žemės ūkio lobistai kalba apie „strateginę šaką“, kažkaip pamiršta paminėti šią totalinę priklausomybę.
Pokalbis apie augalinio maisto populiarinimą nereiškia tradicinės augalininkystės rėmimo - Lietuva yra didelė standartinių grūdų eksportuotoja, arabų šalys kepa duoną iš mūsų grūdų, bet rimtesnės pridėtinės vertės tai mums nekuria. Lietuvoje augalinio maisto populiarinimą palaikantys ekspertai primena, kad europiečiai, taip pat ir lietuviai, vis dar suvartoja per mažai vaisių, daržovių ir skaidulų.
ES gyventojai daug baltymų gauna iš importuojamų sojų pupelių, nors vietinė baltyminių (ankštinių) augalų gamyba gerokai sumažintų rizikas tiekimo grandinėse. Ankštiniai augalai fiksuoja azotą iš oro, todėl mažėja cheminių trąšų poreikis, gerėja sėjomaina, mažėja kenkėjų ir ligų plitimas. Tvari gyvulininkystė užtikrina organinių trąšų tiekimą ir padeda uždaryti maistinių medžiagų ciklą. Kodėl gi Europai nesiėmus šių, natūralių maisto auginimo būdų? Kurie gerintų ir žemės, ir ekonomikos, ir žmonių sveikatos situaciją.
Kalbėdamas apie sveikesnę mitybą nesiūlau visiems čia ir dabar tapti vegetarais. Tradiciniai produktai – mėsa, pienas – turi likti ir mūsų racione ir tarp žemės ūkio produktų gamintojų, tik kitomis proporcijomis. Deja, naujoji dauguma atsisakė demokratų siūlytos PVM lengvatos daržovėms, tačiau tikiu, kad Danijos iniciatyva sugrąžins šias diskusijas. Kol kas Seime tam nėra daugumos – stipriai priešinasi tradicinio požiūrio šalininkai. Visgi, esu tikras, kad diskusijos apie planetos ir jos gyventojų sveikatą, ilgesnę gyvenimo trukmę ir senstančią Europą galiausiai grąžins prie ligų ir sveikatos ištakų – tinkamos mitybos.
Lapkričio pabaigoje Vilniuje vykusiame kasmetiniame „AgroMaisto forume 2025“ dalyvavau iniciatyvos „Augalyn“ surengtoje diskusijoje ir gyniau Lietuvos prisijungimo prie Danijos iniciatyvos idėją. Sveikos gyvensenos ekspertas dr. Tomas Vaičiūnas pabrėžė, kad egzistuoja tvirtas mokslo konsensusas dėl sveikesnio maisto – nebegalime diskutuoti, ar mums reikia daugiau daržovių, skaidulų ir riešutų. Ši diskusija jam primena XX a. vidurio daktarų abejones, ar rūkymas kenkia sveikatai. Gausesnis daržovių, vaisių, ankštinių ir pilno grūdo produktų vartojimas mažina širdies ir kraujagyslių ligų, II tipo diabeto, nutukimo ir kai kurių vėžio formų riziką.
Iš dr. Tomo Vaičiūno pasisakymo susidariau įspūdį, kad jis skeptiškai vertina kolektyvinius sprendimus – ES paramą, viešuosius pirkimus, sveikatos, žemės ūkio ar maisto pramonės politiką. Pasak jo, svarbiausia – informuotas vartotojas. Mes mokame pagaminti dešimt patiekalų iš to paties kiaulienos faršo, bet nebežinome, ką daryti su žirniais, pupomis ar ropėmis. Su tuo sutikčiau – be vartotojo įpročių pokyčio nieko nebus. Tačiau informacijos sklaida už „Vilniaus burbulo“ ribų sudėtinga: mažesnėse parduotuvėse neretai net nėra vaisių ir daržovių skyriaus.
Daug vilčių siejame su verslu, kuris Lietuvoje yra imlus naujovėms. Tačiau kyla ir naujų klausimų, pavyzdžiui, kiek stipriai perdirbtas augalinis maistas iš tiesų yra sveikesnis už mėsą ar pieną?
Kai kalbame apie maistą turime suprasti, jog tai ne tik kalorijos, tačiau ir per kartas susiformavę įpročiai, tradicijos ir paveldas, kurių taip lengvai pakeisti nepavyks. Net mūsų asmeninius pasirinkimus ką ir kada valgyti tikrai ne maža dalimi lemia kultūrinės patirtys ir šeimoje perduodamos tradicijos.
Tiek kiekvienam iš mūsų, tiek ir mūsų planetai augalinis baltyminis maistas yra geresnis pasirinkimas, jis gali padėti pasiekti Europos klimato neutralumo tikslų. Tokiai augalininkystei reikia gerokai mažiau žemės ir vandens nei gyvulininkystei. Tai reiškia, kad galime skirti daugiau erdvių saugomoms teritorijoms, biologinei įvairovei, kraštovaizdžio atkūrimui. Dabar laikas pakeisti savo mitybos įpročius tam, kad vaikams paliktume žaliuojančią ir gyvą, o ne nualintą ir užterštą šalį ir planetą.
Skatindami gyventojus valgyti mūsų ūkininkų užaugintą maistą mes rūpinamės ne tik sveikata, bet ir ekonomika, kuriame naujas darbo vietas ūkiuose ir maisto perdirbimo sektoriuje. Keisti mitybos įpročius ilgas darbas – turime pradėti nuo mokyklų, jau dabar dalis darbo padaryta įvedant nemokamą maitinimą ir švedišką stalą pradinukams, turime šią programą plėsti. Šalia privalome imtis viešųjų kampanijų, skatinti kulinarines iniciatyvas, formuoti naujus įpročius, kurie padėtų žmonėms suprasti, jog pasirinkimas gali būti ir sveikas, ir skanus, ir itin naudingas.