„Kas nedaro, tas neklysta“ posakį sugalvojusi lietuvių liaudis tada, matyt, dar nebuvo susidūrusi su dabartine valdančiąja dauguma. Tiesiog nuostabu, kaip beveik nieko nedarant, laiku ir vietoje, galima pridaryti šitiek klaidų. Septynios didžiosios klaidos socialiniame lauke, nuodėmės, kurių valdantieji nei pripažįsta, nei atgailauja, nei stengiasi ištaisyti ir kurios trapią pažeidžiamiausių gyventojų situaciją paverčia dar sunkiau pakeliama.
Aptarsime kiekvieną nuo karščiausių link sistemiškiausių.
1. Jokios paramos verslui 2022 rudenį.
Verslo atstovams kalbant apie energetikos kainų šuolio įtaką jų galimybėms išgyventi šaltąjį sezoną, valdantieji į viską žiūri filosofiškai – neišgyvens, tai neišgyvens. Tik taip galima paaiškinti faktą, kad iki šiol nėra jokio aiškaus pagalbos verslui paketo.
Tarsi net vaikui aiškūs dalykai, jog neamortizuojamas energetikos kainų šuolis išaugins bankrotų ir atleidimų bangą, bei kartais padidins valstybės paramos reikalingų gyventojų skaičių, o su juo ir biudžeto išlaidas, būtų neįveikiama paslaptis valdantiesiems.
Ar ne laikas būtų, įvairovės dėlei, ruoštis krizėms ir jas spręsti bent kiek iš anksto, o ne kapanotis pasekmių potvyniuose?
2. Pusmetinis vėlavimas į traukinį.
Dar nė vienos krizės valdantieji nepasitiko pasirengę. Kalbame ne apie tas, kurių numanyti neįmanoma, o apie krizes, kurias plačiai aptaria ekspertai ir visuomenė, pirštu baksnoja opozicija, prognozuoja visi, kurie turi internetą ir stebi pasaulinius įvykius.
Kad dujų, o kartu ir šildymo kainos augs nuo 2021 m. liepos 1 d., buvo aišku dar tų metų pavasarį. Mūsų siūlytos priemonės Vyriausybės buvo atmestos birželį, o pagalbos paketas žmones pasiekė tik 2022 metų pradžioje.
Kad infliacija pramuša visas net istorines lubas, tapo aišku jau viduržiemį, pagalbos paketas pasiekė tik vasarą. Jau šį birželį visiems aišku buvo, kad dėl energetikos kainų ruduo ir žiema bus beprotiškai sunki. Kada Vyriausybė numato pagalbą? Geriausiu atveju, nuo Naujųjų metų.
Vos prasidėjus karui Ukrainoje buvo aišku, kad energetikos rinkos pašėls, kitos šalys leidžia antrąjį ar net trečiąjį paramos paketus. O ką mūsų valdantieji? Jie dar stebi. Paprastai stebi taip ilgai, kad stebėjimas nieko nedarant iššaukia dar vieną krizę, kuriai nebuvo pasiruošta. Stebėdami ir laukdami jie dar sugeba atmesti visus savalaikius opozicijos ar ekspertų siūlymus, kad tik ko nors nepadarytų laiku!
3. Mažiausiai rūpinamasi vaikais.
Vaikai yra mūsų ateitis, bet šiuo metu su jais labiau elgiamasi pagal posakį „po mūsų nors ir tvanas“. Ilgai laukta ir skambiai pavadinta „vaikų priežiūros reforma“ taip vėlavo ir buvo tokia skurdi, jog vietoje to, kad įkvėptų jaunas šeimas drąsiau gimdyti, jas dar labiau išgąsdino ir įvėlė į technines bei matematines diskusijas.
Vaiko pinigai auga mažiausiai iš visų socialinių išmokų ir infliacija tą augimą suvalgo greičiau nei vaikas kelis saldainius, kuriuos galima įpirkti už tokį išmokos padidėjimą.
Kalbant apie valgymą, reikia paminėti ir tai, jog valdantieji užšaldė nemokamą pradinukų maitinimą ties antra klase, nutraukdami pasiteisinusią ir savivaldybių bei mokyklų atstovų giriamą programą. Jų manymu, trečiokai jau nebėra alkani ir sveikos mitybos įpročių jiems ugdyti nereikia.
4. Senjorų skurdinimas ir priešinimas.
Tai kas vyksta pensijų sistemos tvarkyme ir pertvarkyme atrodo, kaip eilė sukeltų ir nuviltų lūkesčių, pensininkų skurdinimas ir priešinimas tarpusavyje. Juk išties žmogus gali pasijusti apiplėštas ir apgautas, kai visi išdirbti metai ir sumokėti mokesčiai staiga netenka reikšmės bei įtakos gaunamos pensijos dydžiui. Įvedę spartesnį individualiosios pensijos dalies indeksavimą, valdantieji padidino nelygybę tarp ir taip mažų pensijų ir nuo šiol per kiekvieną pensijų didinimą didesnės pensijos augs sparčiau. Ką jau kalbėti apie jų balsavimais Seime išreikštą norą išankstinę pensiją pasirinkusius ir mažesnę pensiją gaunančius senjorus visą likusį gyvenimą bausti iki gyvos galvos ar bet kokį atsisakymą senjorams prieš žiemą padėti vienkartine išmoka.
Pridėję tendencingą poros metų melavimą vienišiems asmenims apie jų laukiančios išmokos dydį, gausime gana keistą gražių pažadų ir skurdžios realybės paveikslą, kuriame jų sąskaita nuolat taupoma, o vietoje orios senatvės siūloma „pakentėti kiek dar liko“.
5. „Viskas gerai“.
Du žodžiai, bet dažnai ir ne laiku kartojami bet ką gali išvesti iš kantrybės. Verslininkai sako, kad negerai, darbuotojai jaučia, kad negerai, senjorai skundžiasi, kad negerai, šeimos nerimauja, kad negerai, bet visa tai nieko verta – valdantieji sako – viskas gerai. Net randa pasenusios ar tyčia klaidinančios statistikos, iliustruojančios, kaip viskas gerai!
Problemų neigimas, kitos nuomonės neišklausymas ir negebėjimas adekvačiai reaguoti dar niekad nei asmeniui, nei valstybei neatnešė nieko gero. Viskas būna gerai tol, kol netampa blogai, o atvirkščiai, deja, be pastangų nebūna.
6. Nuolat žadami „sisteminiai pokyčiai“, kai reikia taiklių, vienkartinių sprendimų.
Kai namui reikia pakeisti duris, valdantieji žada jį nugriauti ir imtis statybų nuo pamatų. Tai brangu, neefektyvu, užima daug laiko ir neturi jokios prasmės.
Ką tik atmestas pasiūlymas kompensuoti elektrą, kuris leistų kompensacija pasinaudoti visiems, kuriems sąskaita už elektrą atima ženklią pajamų dalį. Smerkiamos ir nuvertinamos vienkartinės išmokos ir tikslinės kompensacijos, kai būtent jos leidžia geriausiai kompensuoti dėl trumpalaikių krizių patiriamas išlaidas ir išvengti ilgalaikių įsipareigojimų biudžetui.
7. Jokių esminių reformų.
Situaciją galima pavadinti paradoksalia, kai šitaip universaliai konkrečias problemas bandantys spręsti valdantieji per visą kadenciją neatneša jokių esminių, labai reikalingų reformų. Nuo pat kadencijos pradžios stebėjimu, analize, tyrimais besidangstę dabar, greičiausiai, turėtų tiesiog pripažinti, jog esminėms reformoms neužtenka nei išminties nei valios.
Taip reikalinga ir laukta mokesčių reforma pažadėta ir pamiršta, teisingesnis BVP perskirstymas atidėtas nežinia kur ir kodėl, sveikatos reforma stumiama per prievartą prieštaraujant ir gydytojams ir pacientams. Labiausiai reformuoti reiktų valdančiųjų požiūrį į savo piliečius, bet, deja, ši reforma, kaip ir kitos reikalingos, neįvyks.
Sakytum, viskas logiška ir pagal politinę doktriną – konservatoriai valdžioje, konservavimas šalyje. Visos problemos dėliojamos į dėžutes ir kraunamos į lentynas. Žiemai. Didžioji blogybė yra ta, kad žiemai atėjus neišspręstos problemos ims sproginėti socialinėmis įtampomis ir neramumais, gyventojų nusivylimu ir protestais. Trumparegiškai to nematant dabar vėliau beliks ieškoti kaltų, nes savų klaidų neigimas yra didžiausia šios kadencijos valdančiųjų nuodėmė.
Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininko pavaduotojai Linas Kukuraitis ir Tomas Tomilinas.