Politikos naujokė Rasa Pavarienė - kandidatė Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos" Seimo rinkimų sąraše. Rasa yra buvusi kriminalinės policijos pareigūnė, NT ekspertė, Vilniaus Žvėryno bendruomenės pirmininkė.
Lietuvos gyvenime jau seniai mirga tiek valdžią, tiek visuomenę apie pavojus įspėjančios raudonos lemputės. Apie išorės grėsmes įspės sirenos, o štai apsimesti, kad Lietuvoje nebręsta didžiulė vidaus grėsmė, yra... nebrandu. Jei dar – ne nusikaltimas.
Ar tikrai mes visi jaučiamės gerai: saugūs, laimingi, užtikrinti dėl ateities? Saugių ir laimingų yra, tačiau abejoju, jog – visi. O gal tokių jau – mažuma?
Jei nuolat akcentuojamas blogis ir grėsmės, ir tokia aplinka veikia ypač ilgai, dingsta ateities pajautimas, mažėja noras dirbti ir kurti. Darbas – darbu: žmogus turi valgyti ir apsirengti, kad išgyventų. Taigi žmonės dirba. Tačiau konkurencija (šalies viduje ir tarptautinėje erdvėje), geriausių ekonominių ir kitų valstybės gyvavimui būtinų sprendimų paieška reikalauja ne šiaip kažką veikti įstaigoje ar įmonėje, kol būsi pakeistas kitu tokiu pat „kažką veikiančiu, bet truputį – geriau“. Valstybei, jei ji nori išlikti, reikia maksimaliai kūrybingų, maksimaliai gebančių koncentruotis į tikslus asmenybių. Ir jų tikrai yra, turime nepakartojamų talentų. Bet įtikinkite talentus, kad nieko gero nebegali įvykti, kad ateitis – juoda arba penkiasdešimties pilkų atspalvių, na gerai – cepelino spalvos, kaip mūsų dangus didžiąją metų dalį. Ir žmogus nebenorės ir net nebegalės susikaupti, jam atrodys beprasmiška eikvoti jėgas kūrybai, darbui.
Nusivylusiam žmogui kyla natūrali pykčio emocija. Bet ar jis susitelkia kažką rimta nuveikti, kas iš esmės pakeistų jo ateitį į gera? Tokie žmonės susitelkia trumpam maištui – rašo piktus komentarus internete, ginčijasi ar diskutuoja bendraminčių grupėse, bet dažniausiai nesugeba produktyviai dirbti ir iš visų dar jam likusių galimybių pasirinkti esminius, jam, jo vaikams, ateičiai ir šaliai aktualius veiklos barus. Patys stebimės, kodėl didelė dalis žmonių skaito ne rimtus straipsnius, domisi ne politika ir visuomenei reikšminga veikla, o murkdosi ne pačių svarbiausių žinių pelkėse, ilgai aptarinėdami kokio politiko ar menininko batus, pirmosios ponios papuošalą, kokios šeimos skyrybų ir turto dalybų muilo operas.
Valstybė gyva tik tiek, kiek mes, jos žmonės ir politikai, sugebame telkti pozityviems darbams. Kol žmonės murkdomi į neviltį keliančias ir skaldančias, iš aukščiausių tribūnų sklindančias naujienas, norinčių bei galinčių susikaupti pozityviai veiklai mažės. Be piktų komentarų ir menkai kūrybingos veiklos, jie gali susikaupti nueiti į rinkimus ir išreikšti protestą. Balsuodami už tuos, prieš kuriuos ilgiausiai ir atkakliausiai pasisakė valdžia ir jai palankūs nuomonės formuotojai.
Sovietmečiu tuometinė valdžia skelbė, kad bus geriau, kai išmirs buržuazinių nacionalistų liekanos. Kartos keitėsi, o geriau Sovietų Sąjungoje nepasidarė. Paskui, atkūrus Nepriklausomybę, imta laukti, kol „išmirs komunistų liekanos“. Ir vėl keičiasi kartos, bet reikalai negerėja. Nes ką tik prabėgę dveji rinkimai įrodė siaubingą tiesą – kiek daug Lietuvos žmonių pasiryžę balsuoti už prokremliškus veikėjus.
Čia jau turėtų, kaip prie audringos jūros, plevėsuoti visos įmanomos juodos, raudonos apie pavojų įspėjančios vėliavos; užsižiebti įspėjamosios raudonos lemputės. Valstybė pavojuje. O kas dėl to kaltas? „Komunistų liekanos“ – atleiskite – jau išėjo iš politinės arenos, iš šios žemės, arba nebeturi valstybės valdymui jokios reikšmės. Tad kas sukūrė esamą situaciją, ar ne tie valdantieji, kurie deklaruoja esantys ne komunistai, ne valstybės priešai, ne „vata“... Kam valdant, prokremliški politinio lauko veikėjai sugebėjo iš užribio, iš nereikšmingos mažumos užaugti iki gana pageidaujamų? Nereikia valdantiesiems savęs guosti, kad kalti kažkokie dar neišmirę briedžiai ar dinozaurai. Per kelerius dabartinių valdančiųjų buvimo aukščiausiuose postuose metus ne kartos pasikeitė, ir ne iš kažkur nusileido „ne taip balsuojančiųjų“ desantas. Taip balsavo tie patys Lietuvos žmonės, kurie kadaise galbūt į valdžią rinko konservatorių, socialdemokratą ar liberalą. Suskaldyti, supriešinti, prarandantys norą kurti, gąsdinami neišvengiamu karu, kuris greičiausiai yra išvengiamas, arba galima jam gerai pasiruošti... Jie susikaupė paskutiniam veiksmui: nuėjo į rinkimus ir pabalsavo už tuos, kas pažadėjo... ramybę ir taiką. Atkreipkite dėmesį į buvusio kandidato į LR Prezidentus E.Vaitkaus retoriką; į kitų Kremliui simpatizuojančių politikų žodžius. Jie žada... ramybę ir taiką. Gal kitais žodžiais, gal ne tiesiogiai. Bet jie, regis, nieko ypatinga ir nekalbėjo, nežadėjo, tačiau akcentavo, kad „bus taika“.
O dabar net ir jaunas žmogus neretai paskaito internetą, pažiūri televiziją ir pasiklauso piktų, pavargusių tėvų komentarų ir tiki: blogis tyko už kiekvieno kampo. Nepasitikėjimas visa valstybės sistema, valstybės institucijomis yra didelis. Tokia valstybė, kuri neturi pasitikinčių piliečių, neturi ir ateities. Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ siūlo išeitį. Demokratų keliami kandidatai į vieną aukščiausių valstybinės valdžios institucijų – Lietuvos Respublikos Seimą – puikiai pasirengę atstovauti rinkėjams, pavargusiems nuo dabartinio valdžios sukelto chaoso ir skaldymo bei priešinimo politikos. Jie pasiryžę dirbti taip, kad nuo bauginimo grėsmėmis pavargusi visuomenė, net žinant, jog grėsmės realios, sulauktų tik atsakingų pareiškimų apie padėtį; išgirstų, kas konkrečiai daroma ar turi būti skubiai padaryta, kad grėsmės lygis sumažėtų, arba jos būtų išvengta.
Konstruktyvumas ir neapsimestinis veiklumas politikoje pagaliau turi pakeisti šiurpes, pastarąjį žanrą paliekant juo pagarsėjusiai partijai ir jos atstovams.