Rasa Kiūdytė. Tikros istorijos - pavėžėjimo paslauga lyg ruletės žaidimas

Rasa Kiūdytė. Tikros istorijos - pavėžėjimo paslauga lyg ruletės žaidimas

Poniai Benediktai diagnozavo onkologinę ligą – diagnozė, kurią išgirdus slysta žemė iš po kojų. Benedikta yra našlė jau 24 metus, vaikų niekada neturėjo, gyvena kaime šiaurės rytų Lietuvoje. Galimybė iš jo ištrūkti yra vieną kartą per dieną atvykstantis vietinis autobusas. Prieš kelias savaites Benediktai buvo paskirta chemoterapija vienoje iš Vilniaus ligoninių. Benediktai buvo pasakyta, jog į ligoninę turi atvykti prieš 8.00 val. ryto, vadinasi, iš namų turėtų išvykti 5.00 val. ryte. Ji buvo patikinta, kad jai bus suteikta pavėžėjimo paslauga. Benediktai paskambinus telefonu 1808 dėl pacientų pavėžėjimo sulaukė atsakymo, kad šios paslaugos ji negaus, nes pavėžėjimo paslauga teikiama tik nuo 7.00 val. ryto. Ligai progresuojant jau 5 savaitė ponia Benedikta negauna chemoterapinio gydymo, nes ji tiesiog negali atvykti į gydymo įstaigą.

Antroji istorija yra pono Algimanto, kuriam buvo paskirta cholecistektomija, kitaip tariant tulžies pūslės šalinimo operacija. Algimantas dėl ligos sukeltus skausmus kenčia kiekvieną dieną. Operacija yra suplanuota lapkričio mėnesį. Praėjusią savaitę jis sulaukė skambučio iš ligoninės, kad atsirado galimybė operaciją atlikti anksčiau, t. y. rytoj. Algimantas turi judėjimo negalią, todėl jam yra reikalinga pavėžėjimo paslauga. Susisiekus dėl pavėžėjimo paslaugos jam buvo pasakyta, kad pavėžėjimo paslauga turi būti užsakyta likus mažiausiai 3 dienoms iki suplanuotos operacijos. Todėl Algimantas iki šiol kenčia didžiulius skausmus ir bus operuojamas lapkričio mėnesį.

Trečioji ponios Dalios istorija. Daliai 64 metai, bet ji serga sparčiai progresuojančia demencijos forma. Ji kartu su dukra gyvena mažame miestelyje. Daliai dažnai tenka lankytis pas gydytojus. Reikiamas sveikatos priežiūros paslaugas Dalia gali gauti už 30 km esančioje gydymo įstaigoje. Dalios dukra nevairuoja automobilio. Nors Daliai pavėžėjimo paslauga priklauso, dažnu atveju paskambinus 1808 ji girdi, jog visi laikai Vilniaus rajone jau rezervuoti kitų pacientų, todėl paslauga jei gali būti suteikta tik kitą savaitę, nors vizitas pas gydytoją numatytas šią.

Šios trys tikros istorijos nutiko čia Lietuvoje, šalia mūsų. Pastarosios kadencijos metu sveikatos apsaugos ministerija inicijavo skyrių ir ligoninių uždarymo reformą. Taip atitolindama būtiniausias sveikatos priežiūros paslaugas nuo piliečių. Bet šiandien ne apie tai, o apie pavėžėjimo paslaugų kokybę ir prieinamumą.

Buvo žadama, kad žmonėms sveikatos priežiūros paslaugos bus pasiekiamos ir prieinamos, nes puikiai veiks pavėžėjimo paslauga. Ne vienas milijonas išleistas paslaugos pilotavimui, kuris truko ilgiau nei metus. Šios paslaugos poreikis yra nenuginčijamas. Deja, bet šiandien pavėžėjimo paslaugos sklandžiai egzistuoja tik teisės aktuose. Gauti realią pavėžėjimo paslaugą sergančiam žmogui ir dar gyvenančiam regione yra praktiškai neįmanoma: trūksta automobilių, trūksta pajėgumų, gulinčių pacientų pavėžėjimas didžiojoje dalyje savivaldybių yra praktiškai neužtikrinamas.

Deja, bet Greitosios medicinos pagalbos tarnyba (GMP) šiandien nėra pasiruošusi tinkamai organizuoti pavėžėjimo paslaugas. Įstaiga skendėjo teismuose dėl paslaugos įsigijimo viešųjų pirkimų. Kyla klausimų ir ar pavėžėjimo paslaugos gali būti tinkamai suteiktos, kai jų teikimu rūpinsis aplinkotvarka ir apželdinimu užsiimanti įmonė, kuri nėra susijusi su transporto ar pavėžėjimo  paslaugomis. Neturiu siekio kritikuoti, bet kviečiu ieškoti greitų sprendimų, nes kol politikai didžiuojasi įgyvendinta pavėžėjimo reforma dalis žmonių tyliai kenčia skausmus nesulaukdami jiems žadėtų sveikatos priežiūros paslaugų.

Pasidalinti: