Olga Vėbrienė, Lukas Tamulynas. Šimašiaus retrospektyva – diskredituojant žalią Vilnių

Olga Vėbrienė, Lukas Tamulynas. Šimašiaus retrospektyva – diskredituojant žalią Vilnių

Vilnius daugelį pakeri savo žalumu, Vingio parku, kuris yra milžiniškas miškas viduryje miesto, senaisiais medžiais, kurių, deja, vis mažiau, parkais ir alėjomis. Tačiau visiškai nesvarbu, ar visą savo gyvenimą praleidai Vilniuje, ar atsikėlei į jį prieš 10 metų – negali nepastebėti, kaip žaliąsias zonas pakeičia betono džiunglės, brandžius ir savo laja pavėsį kuriančius medžius keičia sodinukai, kurie savo pike nesieks nei Arvydo, nei Domanto Sabonių ūgio.

Vaidinant žaliąją bangą, Vilnius įsisuko į brangių, tačiau menkaverčių sodinukų sodinimo vajų, tokių sodinukų, kurie labai linkę po metų arba pusantrų nudžiūti, o juos tuoj pat keičia nauji. Tai, ką į savivaldybę kandidatuodamas žadėjo Remigijus Šimašius, buvo pokyčiai. Tačiau tai, ką antroje kadencijoje gavome, buvo labiau panašu į populiaraus kortų žaidimo „Uno“ reverse (priešingai) kortelę. Staiga į savivaldybę grižo legendinio Abonento laikai.

Tam, kad geriau suprastume tikrąjį R. Šimašiaus paveikslą, greičiausiai reikėtų kartu apjungti abu jo įvaizdžius – su benzopjūklu pjaunantį nelegaliai pasodintą tują, ir su stilingu raudonu lietpalčiu sodinantį menkaverčius krūmus. Sudėję „best of two worlds“ gausime bent kiek realesnį vaizdą to, kas paskutinius kelis metus vyksta Vilniaus savivaldybėje. Tai labai sofistikuotu apsimetantis medkirtys, kuris dažnu atveju įtikėjęs, kad elgiasi teisingai ir neturi su niekuo tartis. Tačiau realus vaizdas – tai visiškas žaliųjų idėjų diskreditavimas dėl nenoro komunikuoti apie jas prieš jas įgyvendinant bei kreivas, šleivas jų realizavimas, dėl kurio kenčia vilniečiai ir mūsų žalias miestas.

Miestas yra tiesiog užsuktas į žaliąjį smegenų plovimą, kuriame kirsti brandžius, sveikus medžius yra normalu, kol vietoje jų atsodinsi riešo storumo medelį, galimai, net lapkričio gale į įšalusią žemę, galimai net nesitikėdamas, kad jis prigis. Norma tapo ne tvarkyti, o naikinti žalias zonas mažinant jų plotą bei vietoje medžių ir krūmų ją paversti menkaverčių „mokvežos“ sodinukų paroda.

Dar atsitiktinai reiktų tai vietai suteikti ir šalia NT vystytojų vystomo kvartalo pavadinimą, kuris neturi nieko bendro su statybos vieta. Tai, matyt, jau yra tiesiog sofistikuotumo viršūnė. Tokie tie medkirčio raudonu lietpalčiu minties vingiai, kur mėlyna dažnai yra žalia, o tikrai žalia neturi vertės kreivų veidrodžių karalystėje.

Tačiau grižkime prie Jeff Speck knygos ir jos idėjų įgyvendinimo Vilniuje. Siūlytume pakviesti patį Jeff Speck ir parodyti, kokį frankenšteiną Vilnius kuria. Giedraičių gatvė, kuri turėjo tapti pėsčiųjų ir dviratininkų, tapo tiesiog karščio tuneliu. Naikinamos žaliosios zonos ir vietoje jų prie pat greitų gatvių įrengiami dviračių takai, kur sėkmingai kvėpuoji kėtosiomis dalelėmis. Ne vietoje siaurinamos gatvės, kurios sukuria kamsčius, kurie tampa tų pačių kietųjų dalelių baseinais.

Atrodo, visur, kur prisiliesi su gera idėja, gausi atvirkštinį variantą dėl to, kad jos įgyvendinimas vyks bet kaip, tik ne taip, kaip reikia. Tam, kad tikrai būtų remiamasi jau minėta knyga, būtina, pirmiausia, sukurti alternatyvas – gerą viešojo transporto tinklą, patogų ir visiems, remiantis universalaus dizaino principais, pritaikytą pėsčiųjų susisiekimo tinklą bei, žinoma, mikromobilumui pritaikytas dviračių bei paspirtukų jungtis.

Deja, dabar dviračių takai įrengiami dažnu atveju aukojant pėsčiųjų takus ar žaliąsias zonas, taip vykdant kietųjų dangų plėtrą mieste. Su viešuoju transportu elgiamasi taip, kad, atrodo, vienintelis tikslas yra jį diskredituoti ir privatizuoti, o be kokybiško viešojo transporto tikėtis automobilių naudojimo mažėjimo yra naivu.

Nepaisant to, kas bus kitas meras, jo komanda turės rinktis naują žalio Vilniaus standartą, nes jei bus elgiamasi taip pat, tai tik didins miesto problemas. Jau dabar kiekvienais metais Lietuvoje apie 3000 žmonių miršta pirma laiko dėl oro užterštumo sukeltų ligų. Todėl keletas darbų naujai miesto valdžiai galėtų būti:

1) Inventorizuoti miesto brandžiuosius medžius, ne tik patvirtinti jų priežiūros standartą, bet tam numatyti lėšų ir specialistų.

2) Numatyti kitokią medžių atsodinimo tvarką, kai vienu iš pagrindinių kriterijų bus laikoma ne kamieno storis (kaip miške), tačiau ir lajos tūris bei kiti veiksniai.

3) Naujus sodinukus rinktis ne pagal „patinka nepatinka“ principą, tačiau pagal realias arboristų rekomendacijas konkrečiai vietai.

4) Jei sodiname medžius ir kitus sodinukus, sukuriame jiems reikalingą infrastruktūrą, o ne laukiame, kol jie nudžius ir užsukame didijį sodinukų apykaitos ratą.

5) Tvarus miesto planavimas – jau dabar nemažai rajonų neatitinka minimalių žalumo normų, tačiau yra toliau tankinami, namus sukaišiojant į gyventojų kiemus, naikinant žaliąsias zonas. Miestą turi planuoti savivaldybė, ne NT vystytojai.

6) Mažiau viešųjų ryšių, daugiau realaus tarimosi su gyventojais ir specialistais, prieš įgyvendinant projektus.

7) Realus pėsčiųjų ir mikromobilumo susisiekimo priemonių infrastruktūros gerinimas nereiškia „pyst“ ir bus dviračių takas. Tam reikalinga visa infrastruktūra bei žaliosios zonos, kurios apsaugo tiek nuo karščio salų formavimosi, tiek nuo išmetamųjų dujų. Ne gatves siaurinti, o didinti alternatyvų kiekį.

8) Darniam judumui reikia stiprios viešojo transporto sistemos, tam būtinos investicijos ir auksčiausios klasės vadyba, o ne bandymai „nustekenti“ ir privatizuoti. Kokybei būtinos investicijos, kurias prižiūrint, jos greitai atsipirktų.

Tai tik keletas idėjų, kaip Vilniui ne deklaratyviai, tačiau iš tikrųjų imtis žalumo ir nediskredituoti puikiu idėjų.

 

Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.

Pasidalinti: