Išgyvename demografijos krizę, per tris nepriklausomybės dešimtmečius gimstamumas mūsų šalyje krito drastiškai – suminis gimstamumo rodiklis t. y. tikimybinis rodiklis, parodantis kiek per savo gyvenimą vaikų susilauks viena moteris, siekia vos 1,1. Mokslininkų teigimu, jei šis rodiklis žemesnis nei 2,1 – kartų kaita nebeužtikrinama, taigi tauta nyksta. Nuo 56,9 tūkst. kūdikių per metus 1990 metais, nukritome iki 19 tūkst. kūdikių 2024 metais. 2025 metų pirmąjį pusmetį Lietuvoje gimė 12,6 tūkstančio naujagimių, tad situacija šiek tiek gerėja, tačiau esminiai iššūkiai lieka.
Atrodo, kad situacijos rimtumą supranta visi, tačiau tvarių ir ilgalaikių sprendimų vis dar neieškoma arba ieškoma vangiai. Susiduriame su situacija, kai vienos, „stebuklingos“ priemonės jau nebepakaks, o tokios greičiausiai ir nėra, tad reikia ieškoti kompleksinių sprendimų, atsižvelgti į daugybę dedamųjų ir tikėtis, kad tai paskatins šeimas gimdyti ir auginti vaikus Lietuvoje ir Lietuvai.
Sakyčiau, kad pagrindo tokiam tikėjimui vis dar yra – Lietuvoje turime vieną didžiausių „atidėto gimstamumo“ rodiklių tarp visų EBPO šalių. Tikėtina, kad šeimos gimdytų daugiau vaikų, jeigu valstybė žengtų rimtą žingsnį jų pusėn ir sakytų – „mes esame su jumis visuose jūsų rūpesčiuose ir negandose“. Deja, bet to negalima pasakyti apie valstybę nei per Covid pandemiją, nei per rekordinį infliacijos ir banko palūkanų siautėjimą, nei šiuo metu, kai jau ketvirtus metus nerimas dėl šalies ir šeimų saugumo yra užkilęs daugeliui.
Jokios pavienės gimstamumo skatinimo priemonės neveiks, jei pirmiausia neatgausime šio, prarasto šeimų pasitikėjimo valstybe. Svarbu pripažinti, jog valdžia ne visuomet sugebėjo laiku ir tinkamai reaguoti į situacijas, kurios kėlė įtampą ir buvo sunkiai įveikiamos. Dėl tokio vėlavimo, o kartais net ir abejingumo, šeimos jautėsi paliktos vienos su visais kylančiais sunkumais.
Pasitikėjimui atkurti ir siekiant, jog atidėtas gimstamumas taptų faktiniu, būtinas naujas valstybės ir šeimų kontraktas - solidus priemonių paketas, atliepiantis šeimų saugumo ir lankstumo iššūkius. Šiuo laiku Lietuvos ekonomika išgyvena vieną geriausių savo tarpsnių, tačiau lėšų vis dar skiriama per mažai, arba jos paskirstomos pernelyg netaikliai, kad kurtų tokį socialinį saugumą, kuris prisidėtų prie sprendimo susilaukti daugiau vaikų.
Pavyzdžiui, asmuo, kurios pajamos siekia daugiau negu du vidutinius darbo užmokesčius per mėnesį, susilaukęs vaiko ir vietoje atlyginimo gaudamas vaiko priežiūros išmokas gali netekti iki 70 procentų turėtų pajamų. O to, kuris uždirba iki dviejų vidutinių darbo užmokesčių, pajamos mažėja 25-50 procentų, priklausomai nuo pasirinktos vaiko priežiūros trukmės. Galime sakyti, kad pinigai nėra svarbiausias rodiklis kalbant apie sprendimą gimdyti arba ne, vis dėl to, toks drastiškas pokytis tikrai daro įtaką. Ypač svarstant apie tai, kad daugiau uždirbantys žmonės papratai turi ir didesnius finansinius įsipareigojimus, tokius kaip būsto paskola ar pan.
Kaip tik todėl būtina ne tik kelti vaiko išmokų „lubas“, bet ir bendrai didinti vaiko priežiūros išmokas, nes vaiko atsiradimas ženkliai didina šeimos išlaidas. Apie tai nekalbėčiau, jeigu Sodros biudžete vaiko priežiūros išmokoms skirtas biudžetas nebūtų perteklinis. 2026 m. biudžete planuojama surinkti 731 mln. motinystės draudimui, o išleisti 488 mln. Kokiems dar ateities vaikams mes dedame į rezervą 243 mln. eur? Čia yra kaip tik ta vieta, kur turi aiškiai pasimatyti valdančiųjų prioritetai – vaikai mūsų valstybėje yra svarbiausi, o gimstamumas privalo būti skatinamas užtikrinant šeimoms galimybę išsaugoti iki šeimos pagausėjimo turėtas pajamas.
Dar viena svarbi susitarimo tarp valstybės ir šeimų dalis – tėvų darbinis užimtumas ir pagalba grįžtant į darbo rinką. Absurdiška, jog ateinančių trejų metų biudžete užimtumo didinimui finansuoti skirta dalis mažinama bene trečdaliu. Čia nekalbėsiu apie būtinumą įtraukti ilgalaikius bedarbius, priešpensinio amžiaus darbuotojus ar jaunimą į darbo rinką, tai kito straipsnio tema. Susitarime su šeimomis dėmesį turėtume skirti mokestinėms paskatoms dirbti susilaukus vaikų, galimybei užsidirbti daugiau pritaikant mokesčių lengvatas, paskatoms darbdaviams, kurie įdarbina darbuotojus turinčius vaikų ir galimybei derinti darbo ir šeimos gyvenimą, neverčiant žmonių rinktis tarp šeimos ir karjeros.
Priimant sprendimą susilaukti vaikų svarbu kasdienybės su jais iššūkiai ir patogumas: kaip valstybė užtikrina būtinąsias paslaugas, formalų ir neformalų švietimą ir vaikų priežiūrą, nemokamą maitinimą mokykloje, prieinamas sveikatos paslaugas. Deja, ir čia mes matome visiškai „neveikiančią“ valstybę, nes neformalaus vaikų švietimo bazinis krepšelis jau keletą kadencijų yra užstrigęs ties 15 Eur, o pradinukų nemokamas maitinimas nuo 2021 m. yra užšaldytas ties antra klase.
Praktika rodo, kad šeimos vėlina sprendimą susilaukti vaikų. Vidutinis pirmą vaiką gimdančios moters amžius Lietuvoje artėja link 30 metų, tad svarstydamos apie sprendimą susilaukti antro ar vėlesnio vaiko šeimos dažnai jau turi vertinti ir savo senėjančių tėvų sveikatą, pagalbos jiems poreikį. Būtent todėl būtina plati socialinių paslaugų spektro plėtra ir prieinamumo didinimas, ne tik paslaugoms tiesiogiai susijusioms su pagalba šeimai auginant vaiką, ypač vaiką su negalia, tačiau ir toms paslaugoms, kurios mažintų kitų socialinių įsipareigojimų ir atsakomybių naštą vaikus auginantiems tėvams – sutuoktinių ar tėvų priežiūrą ir slaugą. Kai šeima visą savo laiką ir resursus atiduoda suaugusių priežiūrai, labai sunku tikėtis, kad ji noriai susilauks vaikų. Kas numatyta globos paslaugoms 2026 m. biudžete? O gi 8 procentais mažiau negu buvo išleista 2025 metais.
Kita svarbi dalis, kurios aktualumas yra itin išaugęs – būsto prieinamumas. Sprendimą susilaukti vaikų ne maža dalimi lemia šeimos galimybės įsigyti nuosavą būstą, o tai darosi vis sunkiau. Būsto kainos Lietuvoje nuolat auga, o nuosavas butas ar namas darosi sunkiai įperkamas, ypač didmiesčiuose, kurie patrauklūs dėl labiau išvystytų paslaugų ir didesnio darbo užmokesčio. Skaičiuojama, jog dviejų asmenų šeimai, norinčiai įsigyti nekilnojamąjį turtą, priklausomai nuo gaunamų pajamų, gali tekti taupyti iki trijų ar daugiau metų vien pradiniam įnašui surinkti. Atsižvelgiant į tai, kad žmonės šeimą kuria vėliau, jau įpusėję trečiąjį ar pradėję ketvirtą dešimtmetį, toks ilgas laiko tarpas iki nuosavo būsto įsigijimo lemia, jog sprendimas susilaukti vaikų atidedamas vėlesniam laikui.
Nuosekli ir ženkli valstybės parama įsikuriant gali vaidinti tikrai svarbų vaidmenį sprendžiant demografinę krizę. Deja, jau antrą kadenciją iš eilės einama visiškai priešinga kryptimi – būsto programos mažinamos, o jų vaidmuo lieka tik simbolinis. Pradedant konservatorių formuota dauguma ir jų darbus tęsiant socialdemokratams pirmojo būsto ir būsto regionuose programų finansavimas nuolat mažinamas. Planuojamame trejų metų biudžete finansavimas mažinamas dar 20 procentų ir nebebus jokia reali pagalba šeimoms, nes šeimos ne tik kad gaus tik simbolinę pagalbą, bet ja pasinaudoti galės tik nedaugelis.
Maža to, mažinama ir sumos, skirtos kompensacijoms nuomojantiems būstą, t. y. tiems gyventojams kurie laukia valstybės skirto socialinio būsto. Tokiu būdu apsunkinama ne tik galimybė įsigyti nuosavą būstą, tačiau ir iš principo valstybės pagalba įsikuriant. Reta šeima svarstytų apie pagausėjimą neturėdama atsakymo, į kokius namus galėtų kūdikį parsivežti.
Teisingas sprendimas būtų ne tik grąžinti finansavimą pirmojo būsto programoms ir jį didinti, tačiau ir ieškoti naujų būdų, kurie padėtų šeimoms Lietuvoje kurti savo namus. Vienu tokių galėtų būti sprendimas valstybei finansuoti dalį būsto paskolos palūkanų jaunoms šeimoms, susilaukusioms vaikų. Priklausomai nuo pasirinkto algoritmo finansavimas galėtų augti atsižvelgiant į auginamų vaikų skaičių, tokia priemonė ne tik padėtų žmonėms įsikurti, tačiau ir skatintų auginti daugiau vaikų, aiškiai atskleistų valstybės palaikymą gausioms šeimoms.
Šeimos yra tautos ir valstybės išlikimo garantas, kaip tik todėl šeimos politika turi būti ne lozungai, o labai konkrečios priemonės, patikrintos ir veikiančios mūsų ar kitose šalyse, aptartos su šeimų atstovais ir palaikomos visų politinių jėgų tam, kad būtų ilgalaikės ir nuspėjamos. Nenuosekli šeimos politika, pažadų šeimoms laužymas ir aiškaus valstybės prioriteto nebuvimas nekuria saugumo ir pasitikėjimo valstybe, o be jų sunku tikėtis šeimos įsipareigojimo gimdyti daugiau vaikų ir užtikrinti šalies išlikimą.
Kaip rašiau pradžioje, reikia naujo valstybės ir šeimų socialinio kontrakto - ne nuleisto iš viršaus ar teorinio, bet sutarto su šeimomis ir labai konkretaus.
Labai nuvilia tas socialinis kontraktas, kurį šeimoms siūlo dabartinė valdžia. Vietoj esminių konkrečių pokyčių siūloma keisti vaiko priežiūros atostogų pavadinimą arba gausiomis šeimomis imti vadinti visus, turinčius du vaikus. Tokie žodžių žaidimai galėtų juokinti, tačiau labiau piktina matant, kokioje padėtyje šiuo metu esame ir kokios mažareikšmės priemonės siūlomos jai keisti. Kaip piktina ir valdančiųjų pastanga įstatymais sumažinti šiuo metu su mažais resursais, bet daug dirbančios Nacionalinę šeimos tarybos – vienintelės nacionalinės struktūros, kurioje šeimos, šalia savivaldybių atstovų ir mokslinių ekspertų, atstovauja save – vaidmenį. Jeigu bent trečdalį šios tarybos rekomendacijų pirmiesiems 1000 vaiko dienų, šeimoms, auginančioms vaikus su negalia ar daugiavaikėms šeimoms, įgyvendintų valdžia, šeimos jaustųsi visai kitaip. Gal rekomendacijos per daug bado akis?
Ministrės pasiūlymas šeimos stiprinimui – socialinės kampanijos, kurios pasakotų, kad šeima yra gėris. Man atrodo svarbu, kad valstybė ne tik per reklamas žmonėms pasakotų kaip gerai yra kurti šeimą, o leistų šeimoms realiai pajusti, kad jos yra vertinamos, reikalingos, itin svarbios. Tai pajusti leidžia ne plakatai lauko stenduose, o prieinamos paslaugos, tinkamos finansinės paskatos, subalansuota šeimos politika.
Subalansuota, tai tikrai ne tokia, kai valdžia reprodukcinę moterų sveikatą siūlo gerinti nemokamais abortais ir kontraceptinėmis priemonėmis. Viskas, kas nemokama, skatina didesnį vartojimą, tad vietoj pagalbos susilaukiant vaikų ir juos auginant siūloma pagalba to nedaryti.
Padidinti gimstamumą yra itin sunki užduotis, tačiau esame situacijoje, kai kitos išeities tiesiog neturime – privalome spręsti problemą arba išnykti. Ir spręsti ją reikia kompetencija, resursais, ilgalaikiu įsipareigojimu, nuoseklia politika, bet, pirmiausia, nuoširdžiu ir atviru pokalbiu su šeimomis bei jas atstovaujančiomis organizacijomis.