Praėjusį ketvirtadienį Seimo valdantieji atmetė mano ir kolegų demokratų pasiūlymą išankstinių pensijų sistemą padaryti labiau socialiai teisinga. Pasiūlymas nepraėjo net pateikimo stadijos, kas tarsi suponuoja, jog, daugumos nuomone, tema net neverta diskusijos. Ar tikrai?
Šiuo metu Lietuvoje išankstines pensijas gauna apie 6300 asmenų, bendrai žmonių, kurie kažkada pasirinko išankstines pensijas, yra apie 26 000. Visų jų pensija yra sumažinta ir vidutiniškai bent ketvirtadaliu mažesnė už šalies vidutinę senatvės pensiją, kuri, deja, irgi nėra didelė. Maža to, statistika rodo, kad vidutinė išankstinė pensija yra 40 procentų mažesnė už santykinio skurdo ribą ir vos 8 procentais viršija absoliutų skurdą reiškiančią sumą. Norėtųsi šiuos skaičius vertinti iš teigiamos pusės, tik tokios nepavyksta surasti, kaip bežiūrėtume, išankstinė pensija stumia į skurdą. Santykinis ar absoliutus skurdas reiškia žmonių nepajėgumą patenkinti elementariausių, būtiniausių, kasdienių poreikių, skiriasi tik šio nepajėgumo laipsnis, nuo dalinai iki visiškai.
Deja, nei diskutuoti, nei surasti sprendimus šių žmonių situacijai gerinti Seime laiko ir noro neatsirado. Bet ar tikrai mūsų visuomenėje tai toks nereikšmingas klausimas? Su kolegomis teikėme pasiūlymą, kad senatvės pensijos mažinimas, kuris atsiranda dėl išankstinio pensijos mokėjimo, būtų stabdomas, kai iš asmens vykdomų atskaitymų suma tampa lygi visai išankstinės pensijos metu išmokėtai sumai. Kitaip sakant, grąžinai valstybei visą sumą, kuri tau buvo išmokėta prieš pensiją, ir įgyji teisę į pilną pensiją, kurią savo įmokomis į Sodrą uždirbai per savo gyvenimą. Toks pasiūlymas, mano nuomone, yra visiškai sąžiningas – per eilę metų valstybė susigrąžintų prieš laiką pensiją pasirinkusiam žmogui išmokėtą sumą, tačiau „neuždirbinėtų“ iš tokio jo sunkiame gyvenimo etape padaryto sprendimo ir „nebaustų iki gyvos galvos“ mokėdama sumažintą pensiją, kaip yra dabar.
Daugumai žmonių galimybė anksčiau laiko išeiti į pensiją yra priverstinis pasirinkimas. Dažniausiai toks sprendimas priimamas tada, kai kiti keliai jau išbandyti, o pasirinkimų nebelikę. Tai, kad asmuo pasirenka anksčiau laiko eiti į pensiją, yra tam tikras socialinės apsaugos sistemos pralaimėjimas. Dėl tokio jo pasirinkimo nukenčia visi: pats pensijos gavėjas, nes visą likusį gyvenimą gaus mažesnę pensiją, darbo rinka, nes nepanaudojama darbo jėga ir jos mažėja, Sodra, nes, užuot gavusi įmokas iš darbingo amžiaus žmogaus, yra priversta mokėti išmokas ir t.t.
Teisę gauti išankstinę pensiją įgyja žmonės, turintys būtinąjį stažą, kuris šiuo metu yra 32,5 metų, todėl mes tikrai nekalbame apie „tinginius“. Lietuvos darbo rinkoje vis dar gausu mitų, susijusių su vyresnio amžiaus žmonių pajėgumu keisti veiklą ar įsitraukti į naują kolektyvą. Šie stereotipai yra viena priežasčių, kodėl vyresnio amžiaus žmonių įdarbinimas stringa. Jei dar pridėsime faktą, kad sveiko gyvenimo trukmė Lietuvoje yra vos 60 metų, gausime situaciją, kai visuomenei senėjant sparčiai daugėja žmonių, kurie susiduria su savo ar artimųjų sveikatos krizėmis ir negalėdami jų suderinti su intensyviu darbu bei pakankamai atsiremti į socialinę apsaugą, kuri padėtų išgyventi kartais ilgai trunkančius nedarbo periodus, kaip vienintelę galimą išeitį renkasi priešlaikinę pensiją.
Dėl minėtų priežasčių kiekvieną kartą, kai pasirenkama išankstinė pensija, galime konstatuoti, kad kitos socialinės apsaugos sistemos – nedarbo draudimas, vyresnių žmonių užimtumo skatinimo programos, netekto darbingumo apsauga, slauga ar globa namuose, socialinės išmokos ir kt. – nesuveikia tinkamai ir mes visi pralaimėjome.
Ir už šį neišvengiamą pasirinkimą žmogus yra „baudžiamas“ visą likusį gyvenimą. Net jei situacija pasikeitė, net kai išankstinės pensijos metu valstybės sumokėta suma iš žmogaus jau yra išskaityta, net po keleto dešimtmečių išankstinės pensijos gavėjui nėra mokama nesumažinta pensija. Kartą priėmęs sau nepalankų sprendimą, žmogus visą gyvenimą moka už pasekmes.
Šiam socialiniam neteisingumui pataisyti nereikalingos didžiulės investicijos čia ir dabar, veikiau politinė valia pasielgti sąžiningai. Šiuo metu, kai bet kokia fiskalinė drausmė ir būtinybė subalansuoti biudžeto pajamas ir išlaidas valdančiųjų yra visiškai pamiršta ir nustumta į šoną, kai priiminėjami milijonus kainuosiantys ilgalaikiai įsipareigojimai, nesivarginant jų grįsti tvariais finansavimo šaltiniais, biudžete, kuris skambiai vadinamas socialiniu, neatsiranda lėšų akivaizdžiam socialiniam neteisingumui taisyti. Dar blogiau: neatsiranda net laiko diskusijai apie tokio neteisingumo priežastis ir kaštus žmonėms bei valstybei.
Ilgalaikėje perspektyvoje turėtume iš vis atsisakyti išankstinių pensijų sistemos. Vietoj jos taip „sustyguoti“ įtraukias darbo rinkos ir perklavalifikavimo programas vyresnio amžiaus žmonėms bei lankstaus darbo ir pagalbos namuose priemones, kad užtikrintume kiekvieno galimybes kuo ilgiau produktyviai dalyvauti darbo rinkoje. Socialinės apsaugos sistema turėtų padėti įveikti kylančias krizes, jei viskas čia veiktų puikiai, išankstinės pensijos žmonėms tiesiog neprireiktų rinktis. Visgi kol realybė yra kitokia, privalome užtikrinti, kad išankstinė pensija netaptų kažkokiu nuosprendžiu. Po procedūriškai privalomos pertraukos Seime mes grįšime su nauju pasiūlymu, kaip spręsti šį neteisingumą. Tikiuosi didesnio visuomenės ir valdančiųjų įsigilinimo bei palaikymo. Kartais užuot kūrus didingus reformų planus, atlikinėjus tyrimus ir stebėsenas bei ruošiant visa ko „paketus“, užtenka ištaisyti elementarų neteisingumą ir palengvinti tūkstančių žmonių gyvenimą. Per kuklu, kad būtų verta valdžios dėmesio?
Nuoroda į publikaciją DELFI.LT: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/linas-kukuraitis-pensija-issimoketinai-uz-isankstine-pensija-teks-moketi-visa-likusi-gyvenima.d?id=90123771&fbclid=IwAR1qsZMJeL7cp8TOaCQa93c-FjOsoYftALZtHs-Kiu8dZWKZIilP-oeVYiw