Jau kelintus metus Europoje, taigi ir Lietuvoje bangavusios pieno kainos nukrito kaip oro temperatūra, iki daug metų nematytų neigiamų rekordų. Pieno supirkimo kainoms pavasario nežadama, tad mažieji pieno ūkiai atsiduria ant išlikimo ribos. Gamybos kaštai viršija už pieno pardavimą gaunamas pajamas, o šalyje įsitvirtinus itin šaltai žiemai tvartų ir galvijų laikymo sąnaudos dar padidės. Tuo tarpu už superkamo pieno litrą smulkieji ūkininkai iš supirkėjų gauna vos po 12 – 13 centų.

Lietuvoje, kur žemės ūkis paskelbtas strategine valstybės šaka, į situaciją turėtų būti reaguojama skubiai ir aukščiausiu lygiu, deja, valdančiųjų dėmesys žemės ūkiui apsiriboja pranešimais, tačiau iki darbų prieiti nėra kada. Premjerė, kuri mėgsta pabrėžti, kad gyventojų problemas mato ir skundus girdi, žemės ūkio reikalams savo komandoje turi vieną patarėją - dirbantį visuomeniniais pagrindais. Visuomeniniais pagrindais reiškia, kad be darbo sutarties, atlygio už darbą ir atsakomybės už tai, kas vyksta. Tada, kai turi tam laiko ir noro. Premjerės komandoje nėra jokio strateginiai šakai deleguoto asmens, kuris neštų atsakomybę, turėtų sprendimų priėmimo, ar bent inicijavimo galią, bandytų išgirsti ir suderinti ūkininkų, pieno perdirbėjų, prekybininkų ir nacionalinius interesus.

Deleguotas žemės ūkio ministras priverstas šiuo metu spręsti ne pieno, o nedarbo krizę. Seimo nario Roberto Puchovičiaus brolis skubiai darbinamas ministerijoje, nepaisant žiniasklaidai ir visuomenei kylančių klausimų ir minčių apie nepotizmą. Toje pačioje ministerijoje santykius aiškinasi „Valstiečių ir žaliųjų sąjungos“ paskirtas viceministras ir „Nemuno aušros“ atstovai, bandantys įdarbinti kuo daugiau ištikimų ir patikimų žmonių ministerijoje, ir jai pavaldžiose įstaigose. Kur rasti laiko pienininkams, jei savais žmonėmis dar nepasirūpinta?

„Valstiečių ir žaliųjų sąjungos“ deleguotas Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas poreikio skubėti ir ieškoti išeičių taip pat nemato. Galimai todėl, kad pieno supirkimo kainų kritimas nėra toks skaudus stambiesiems ūkininkams, auginantiems dešimtis tūkstančių karvių. Žinoma, kad buvęs valstiečių partijos lyderis atidarė vieną pieninį ūkį ir netrukus planuoja imtis kito. Jokios krizės – jokio poreikio partijos atstovams reaguoti, sušaukti neeilinį komiteto posėdį ir imtis lyderystės.

Pieno supirkimo kainos pasiekė rekordines žemumas, tačiau vartotojai to reikšmingai nejaučia. Pieno ir pieno produktų kaina parduotuvėse taip drastiškai kaip supirkimo kaina nekrenta, tad ir vartojimas, kurio augimas bent iš dalies kompensuotų mažą supirkimo kainą, nesikeičia. Pieno žaliavos perviršio atsiradimas palankus perdirbėjams ir pardavėjams, tačiau pražūtingas ūkininkams, ypač tiems, kurie dirba smulkiuose ar vidutiniuose ūkiuose.

Būtų laikas ir vieta valdantiesiems, Premjerei ir už žemės ūkio ministeriją atsakingai „Nemuno aušros“ partijai su pirmininku priešakyje, ne braidyti po pusnis regionuose priešinant visuomenę, bet ieškoti sprendimų, kurie padėtų ūkiams išlikti. Tokių intencijų kol kas nei matyti nei girdėti, tad keletas mano idėjų, kuriomis kviečiu pasinaudoti.

Visų pirma būtina priimti Pieno įstatymą, nes dabartinė pieno sektoriaus krizė Lietuvoje yra tiesioginė politinės valios trūkumo ir reguliavimo spragų pasekmė. Pieno įstatymo priėmimas būtų ne kosmetinė, o sisteminė priemonė krizei spręsti. Jis leistų pažaboti laisvosios rinkos retorika pridengtą galios disbalansą, kai rizika ir nuostoliai perkeliami silpniausiai grandžiai – ūkininkams, o pelnas koncentruojamas perdirbimo ir prekybos sektoriuose. Įstatymas įtvirtintų aiškias žaidimo taisykles, grąžintų kainodaros skaidrumą ir atkurtų valstybės vaidmenį ginant strateginį sektorių, be kurio neįmanomas nei kaimo gyvybingumas, nei ilgalaikis maisto saugumas.

Antroji galimybė – Žemės ūkio rezervo fondas, kaupiamas tokiu pat principu, kaip šiuo metu itin didelis Sodros rezervas. Finansuojamas iš lėšų gautų už valstybinės žemės pardavimą, bei kitų šaltinių ir skirtingų mokesčių, kuriuos ūkininkai jau dabar moka. Toks fondas galėtų amortizuoti laikas nuo laiko pasitaikančias krizes ir padėti žemės ūkio sektoriui įveikti iššūkius susijusius su kainų nepastovumu, klimato kaita, rinkų svyravimais ir kitomis, nuo jų nepriklausančiomis  sąlygomis. Tokio fondo atsiradimas ne tik padėtų spręsti ateities krizes, tačiau ir įtvirtintų žemės ūkio, kaip strateginės srities statusą. Kol kas sektoriaus svarba pabrėžiama žodžiais, tačiau pažadai netampa darbais.

Trečioji galimybė – valstybiniai pirkimai. Pienas yra žaliava, kurią galima tikslingai panaudoti pildant valstybės kaupiamus maisto produktų rezervus: pieno milteliai, pieno konservai, ilgo galiojimo produktai. Turi būti užtikrinama, kad visos valstybinės įstaigos pirmiausia rinktųsi lietuviškus produktus. Šiuo metu matome, kad konkurencinę kovą dažniausiai laimi lenkiški produktai ir tas, keleto centų skirtumas tampa papildoma vinimi į pienininkų karstą.

Ketvirtoji – kainų stebėsena ir kontrolė. Kaip nutiko, kad žaliavos kainai krentant drastiškai produktų kainos parduotuvių lentynose nesikeičia? Puiki tema neseniai įkurtai maisto tarybai, kurios tikslas stebėti maisto grandines ir viešai skelbti kainų sandarą. Galbūt viešumas paskatintų pieno perdirbėjus ir prekybininkus tolygiau skirtyti pajamas? Nes esamu momentu atrodo, kad ūkininkams tenka kaštai ir rizika, likusiems pelnas ir nauda.

Svarbu suprasti, kad neimituojant rūpesčio ūkininkais ir nelaukiant dar vieno traktorių reido į Gedimino prospektą, valstybė turi pakankamai realių politinių instrumentų krizei spręsti. Strateginis požiūris leistų nutraukti modelį, kuriame vietos ūkininkai aukojami dėl eksporto pelno, ir grąžintų politiką prie esmės – nacionalinio intereso, o ne deklaratyvaus „rinkos neutralumo“.