Istorija nesikartoja, tačiau ji turi savitą ritmą, kuris neretai ima rimuotis su praeitimi. Ateitis nebus identiška, bet gali būti pavojingai panaši – savo tragiškumu ir lemtingais pasirinkimais. Lietuvos istorijoje valstybingumo praradimai – LDK padalijimai ir tarpukario Lietuvos žlugimas – sutapo su didžiaisiais geopolitiniais lūžiais, kai mažųjų valstybių likimus sprendė didžiųjų galių susidūrimai.

Istorija moko, kad laisvė gali būti prarasta net pasiekus labai daug, todėl negalime būti tikri, jog ji mums yra garantuota. Šiandien pasaulis tampa vis mažiau prognozuojamas, tad turime aiškiai suvokti svarbiausią savo misiją – išsaugoti Lietuvos laisvę. Gyvename geriausią istorijos etapą Suprantu, kad kai kam tokia mintis gali pasirodyti keista. Juk daugiau nei du dešimtmečius esame Europos Sąjungos (ES) ir NATO – galingiausio karinio aljanso istorijoje – nariai. Gynybai skiriame daugiau nei 5 proc. bendrojo vidaus produkto, gyvename „kaip Europoje“: jaunimas – vienas laimingiausių pasaulyje, kainos vakarietiškos, galimybės – beribės. Esame pavyzdinė demokratija, besilaikanti „Briuselio taisyklių“ ir besinaudojanti visomis ES privilegijomis – nuo euro iki laisvo judėjimo. Atrodytų, gyvename geriausią savo šalies istorijos etapą. Ir vis dėlto, kodėl, nepaisant viso to, neapleidžia nuojauta, kad darome teisingai, bet galbūt – nepakankamai?

Kodėl Lietuvos laisvės išsaugojimas vėl tampa svarbiausiu, nors ne visų pripažįstamu iššūkiu? Daugelis prisimena 2004-ųjų pavasarį, kai įstojimas į ES ir NATO simbolizavo ilgo kelio į Vakarus pabaigą. Kodėl šiandien vėl keliame klausimus dėl savo šalies ateities vizijos? Ar apskritai turime viziją? Ir čia kalbu ne apie tą, kurią kasmet atnaujiname popieriuje, keisdami formuluotes. Pasaulis keičiasi. Deja, dažnu atveju ne mes kuriame jo ateitį, bet tampame pasaulinių virsmų atspindžiu. Taip buvo 1793-iaisiais, taip buvo 1945-aisiais. Net ir Lietuvos išsivadavimas iš sovietinės priespaudos buvo platesnio proceso dalis. Trečioji demokratizacijos banga po Šaltojo karo sumažino skurdą, išplėtė laisves, o technologijų pažanga sujungė pasaulį į vieną tinklą.

Sugrįžo galios politika

Akivaizdu, kad būtent šis dešimtmetis pakreips pasaulio ritmą ilgam laikui. Sugrįžo galios politika. Nacionaliniai interesai vėl matuojami bareliais, doleriais ir nanometrais, tarptautinės teisės laikymasis seniai sušlubavęs. Sąjungininkai reikalauja ne tik deklaracijų, bet ir veiksmų. Tai reiškia, kad ir vėl turėsime ginti savo laisvę ir demokratiją. Kaip darėme 1990-aisiais. Privalome būti pasirengę tai padaryti ir vėl.

Neužtikrintumo pasaulyje ateities nuspėti neįmanoma. Didžiosios šalys iš naujo perbraižo savo įtakos zonas. Vieniems tai kelia nusivylimą, kitiems – atmetimo jausmą, tačiau tai realybė, su kuria turime gyventi. Tik klausimas – ar laukti ir tikėtis geriausio, ar proaktyviai ginti savo šalies interesus, siekiant išsaugoti laisvę ir demokratiją. Tai neįmanoma be vienijančios politinės lyderystės, nuoseklios ir aiškios užsienio politikos bei realiais pajėgumais grįstos gynybos.

Politinė lyderystė

Laisvės kova neįmanoma be politinės lyderystės. Didžiausios problemos kyla tada, kai jos trūksta. Politinės lyderystės esmė – vienyti ir valstybės bei piliečių interesus kelti aukščiau asmeninių. Jei lyderystė ne vienija, bet skaldo, ji turi keistis, nes ant kortos – visos tautos likimas. Politinė lyderystė – ne atskirų grupių interesų sąrašas, o vizija su aiškiais atsakymais, kur einame ir su kuo. Lietuvoje šią kryptį pirmiausia turi artikuliuoti Prezidentas. Tikra lyderystė suteikia optimizmo ir tikėjimo, kad galime ne tik imti, bet ir duoti, ne tik išlikti, bet ir klestėti. Jei diena X vis dėlto ateitų, būtent politiniai lyderiai turėtų priimti lemtingą sprendimą – gintis ar ne. Tai sprendimas, galintis nulemti valstybės likimą dešimtmečiams. Dėl to balsuoti privalome atsakingai.

Užsienio politika

Proaktyvi diplomatija nėra vien rankų paspaudimai ar įrašai socialiniuose tinkluose. Tai dalyvavimas sprendimuose. Didžiųjų galių konkurencija niekur nedingo, jų pačių politiniai interesai visada buvo ir bus svarbiausi. Todėl Lietuva negali likti nematoma sprendžiant Ukrainos ar Artimųjų Rytų klausimus. Pastarųjų metų JAV veiksmai rodo aiškią žinią – Amerika grįžo kaip aktyvus galios centras. Tai patvirtina ir karinės operacijos, atgaivinusios realaus atgrasymo logiką. Signalas aiškus: geopolitiniame ringe pasirinkome teisingą pusę. Mūsų egzistencinė užduotis – išsaugoti laisvę, todėl Lietuvos užsienio politika ir lojalumas turi būti aiškiai orientuoti į JAV. Alternatyvų šiuo metu nėra.

Trečia – gynyba

Atgrasymas veikia tik tada, kai jis yra realus. Investicijos į gynybą nėra pasirinkimas – tai būtinybė. Karo technologijų revoliucija, kurią matome Ukrainoje, iš esmės keičia mūšio lauką. Lietuvos kariuomenė turi būti pakankamai dinamiška, kad šias pamokas įsisavintų greitai. Ne mažiau svarbus ir žmogus – be motyvuotų karių jokios divizijos ar poligonai neveiks. Todėl visuomenės pasirengimas gynybai tampa neišvengiamas. Šiandienos politiniame chaose sunku įžvelgti ilgalaikę viziją, tačiau geopolitinė situacija ją primeta pati. Svarbiausias Lietuvos iššūkis – išsaugoti laisvę. Tik brandi, vienijanti lyderystė, aiškūs užsienio politikos prioritetai ir reali gynybinė galia gali tai užtikrinti. To ir norisi palinkėti šią Sausio 13-ąją.