Prezidentas Gitanas Nausėda dar pernai rudenį vykusio Regionų forumo metu pasiūlė steigti ministeriją, kuri rūpintųsi regioninės politikos formavimu, regioninių tarybų ir savivaldos savarankiškumo didinimu bei nacionalinio lygmens koordinavimu tarp ministerijų. Šių metų vasario gale pristatytame Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane numatyta, jog tokia ministerija galėtų pradėti veiklą jau kitąmet.

Įsisenėjusi problema

Idėja sveikintina, nes regioninė politika jau kelis dešimtmečius  buvo tarsi podukra. Dėmesys šiai temai apsiribodavo tik eilinių Seimo rinkimų kampanijų šūkiais, politikų vojažais po Lietuvą ar skambiomis kalbomis iš tribūnos, bet ne realiais veiksmais. Suformavus valdančiąją daugumą Seime, politinėje darbotvarkėje nebelikdavo vietos regionams aktualių problemų sprendimui. Regioninė politika nugulė ant vietos savivaldybių, regioninių tarybų ar saujelės Vidaus reikalų ministerijos (VRM) darbuotojų pečių, tapo kaip ir savaime suprantamu jų rūpesčiu.

Tokia situacija sukūrė vis gilėjančius regionų vystymosi netolygumus: iš vienos pusės – nepakankamą švietimo, socialinių, sveikatos priežiūros, susisiekimo paslaugų prieinamumą ir kokybę,  o iš kitos – turtingiausią Baltijos šalyse Vilniaus regioną. Vilniuje sukuriama bendrosios pridėtinės vertės dalis metai iš metų nuosekliai augo. Inovacijų agentūros duomenimis, 2023 m. Vilniaus apskrityje buvo sugeneruota apie 43,1 proc. visos šalyje sukuriamos pridėtinės vertės. BVP vienam gyventojui siekė 29,8 tūkst. Eur (49 proc. daugiau nei šalies vidurkis).

Tikrai nereikia priešpriešų tarp regionų, tačiau – nekontroliuojamai susiklostęs ypatingas Vilniaus statusas nuskurdina likusią Lietuvą. Matykime visą Lietuvą ir joje gyvenančius žmones bei supraskime jų poreikius, tik tokiu atveju reali regioninė politika patirs renesansą.  

Nesinori, kad gera idėja steigti Regionų ministeriją būtų apraizgyta biurokratinių formalumų voratinkliu, nepateisintų regionuose gyvenančių žmonių lūkesčių ir dar labiau padidintų nepasitikėjimą valdžia, o per tai ir – Lietuvos valstybe.

Regioninė politika – tik ES lėšų įsisavinimui?

Susidaro įspūdis, kad regioninė politika Lietuvoje buvo suprantama tik kaip įrankis Europos Sąjungos lėšoms įsisavinti. Vis skaičiuojama kiek projektų paraiškų pateikta, bet ne koks pamatuojamas regiono vystymosi pokytis sukurtas.  Šiuo metu regioninė politika yra išskaidyta tarp įvairių ministerijų ir savivaldybių, todėl privalu turėti instituciją, kuri centralizuotai koordinuotų regionų plėtrą.

Turime permąstyti iki šiol turėtą regioninę politiką. Pirmiausia būtina išgryninti nacionalinės regioninės politikos tikslą.  Problemas, kurias reikia išspręsti, jau žinome, belieka tik įsivardyti jų sprendimo būdus ir planuojamą pasiekti rezultatą.

Pamatiniai dalykai regionų plėtroje turi būti: regiono išskirtinumo, konkurencinio pranašumo ir ekonominio augimo didinimas, žmonių gyvenimo kokybės gerėjimas, subalansuotas teritorinio vystymosi pokytis, nė vieno žmogaus ir regiono nepaliekant nuošalyje. Būtina išnagrinėti visus valstybės regionų valdymo lygius: ministerijos, regionų plėtros tarybos, savivaldos. O taip pat – šakinių ministerijų tarpusavio ryšius ir bendrą sąveiką kompleksiniame regionų vystyme.

Visa tai leistų sukurti Regionų ministerijos steigimo koncepciją, išsigrynintų jos tikslai ir funkcijos. Reikėtų aiškiai apibrėžti ministerijos kompetencijas, funkcijas ir santykį su kitomis institucijomis, kad išvengtume dubliavimo su Ekonomikos ir inovacijų, Žemės ūkio ministerija ar kitomis įstaigomis.

Būtina įtraukti visuomenę

Būtina išplėsti regionų plėtros tarybų sudėtį, į jas su balsavimo teise įtraukiant socialinius partnerius: mokslo, verslo, nevyriausybinių organizacijų atstovus. Decentralizuoti sprendimų priėmimą. Daugiau galių suteikti regionų plėtros taryboms ir savivaldybėms, leidžiant joms savarankiškai spręsti dėl investicijų ir plėtros prioritetų.

Tai padėtų geriau atliepti specifinius kiekvieno regiono poreikius, skatintų vietos iniciatyvas ir tikslingai nukreiptų finansavimą į problemines sritis. Visa tai reikalauja kompetentingų specialistų, gebančių analizuoti regionines problemas ir siūlyti tinkamus sprendimus.

Steigiant ministeriją svarbi ir tarptautinė praktika. Regionų ministerijos arba jų atitikmenys veikia daugelyje ES šalių. Pavyzdžiui Latvijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Norvegijoje ir kt. Pastarųjų patirtis gali būti naudinga formuojant mūsų šalies Regionų ministerijos funkcijas ir veiklos principus.

Regionų ministerija Kaune

Regionų ministerijos įkūrimas jau kitų metų vasarą Kaune  būtų aiškus signalas apie regioninės politikos svarbą ir siekį decentralizuoti valdžią. Toks veiksmas padidintų regionų savarankiškumą ir atsakomybę už savo vystymąsi. Žinoma, šiam žingsniui reikia tinkamai pasiruošti. Jei ministeriją tikimasi turėti po metų, nebėra ko gaišti kalbomis, jau laikas imtis veiksmų.   

Vienas iš pagrindinių motyvų įkurti Regionų ministeriją Kaune yra miesto geografinė padėtis. Kaunas yra strategiškai svarbus, istorinę ir kultūrinę reikšmę valstybės raidai turintis miestas. Tai leistų lengviau koordinuoti regioninę politiką ir užtikrintų geresnį susisiekimą su kitais regionais. Kauno centrinė padėtis taip pat padėtų subalansuoti regioninį vystymąsi ir sumažintų valstybės įstaigų koncentraciją Vilniuje.

Be to, tai vienas iš sparčiausiai augančių Lietuvos miestų, turintis stiprią pramonę, verslo, mokslo bazę, gerai išvystytą infrastruktūrą, įskaitant transporto, švietimo ir sveikatos priežiūros sistemas. Tai sudarytų palankias sąlygas ministerijos veiklai ir darbuotojų gyvenimo kokybei. Gerai išvystyta infrastruktūra taip pat padėtų užtikrinti efektyvų ministerijos darbą ir greitą reagavimą į regioninius poreikius.

Ateities perspektyvos

Regionų ministerijos steigimas – strategiškai svarbus sprendimas, jei siekiama mažinti regioninę nelygybę, skatinti subalansuotą ekonomikos augimą ir gerinti viešųjų paslaugų kokybę visoje Lietuvoje. Būtent ši ministerija geriausiai įgyvendintų uždavinius, iškeltus Lietuvai einant teisingos pertvarkos (angl. Just Transition) keliu. Šis principas užtikrina, kad pereinant prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių ir aplinką tausojančios ekonomikos ir visuomenės, niekas nebūtų paliktas ar nustumtas į šalį.

Svarbiausia, kad regionai būtų išgirsti, juk būtent čia gyvena labiausiai pažeidžiamos žmonių grupės, patiriančios atskirtį bei mobilumo nepriteklių. Į diskusiją dėl Regionų ministerijos steigimo reikia įtraukti mokslo, verslo, Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovus ir visiems kartu siekti sprendimų. Tai gali padėti sukurti konkretesnius pasiūlymus ir veiksmų planus. Regionų ministerijos įkūrimas Kaune galėtų būti svarbus politinis žingsnis, parodantis, kad už Lietuvos vairo stovintiesiems rūpi kiekvienas visuomenės narys.

Citata: „Matykime visą Lietuvą ir joje gyvenančius žmones bei supraskime jų poreikius, tik tokiu atveju reali regioninė politika patirs renesansą.“