Artėjant Velykoms daugelis Lietuvos šeimų ruošiasi šventėms – planuoja išlaidas, perka maistą, skaičiuoja šeimos biudžetą. Tačiau šiemet šventinę nuotaiką temdo augančios kainos, kurios yra ne tik laikinas nepatogumas, bet ir signalas apie gilėjančias ekonomines rizikas.
Nors Artimųjų Rytų konfliktas geografiškai atrodo tolimas, jo poveikį Lietuva pajuto beveik akimirksniu – išaugusiomis kuro kainomis. Ir tai tik pradžia. Jei įtampa ir trikdžiai Hormūzo sąsiauryje užsitęs (istrorija rodo, kad tokie konfliktai yra linkę eskaluotis), brangs ne tik kuras, bet ir maistas, būstas bei kitos būtinos prekės ir paslaugos.
Tai nėra netikėta. Per šį regioną keliauja reikšminga dalis pasaulio naftos, dujų ir trąšų žaliavų, todėl bet kokie trikdžiai neišvengiamai atsispindi kainose. Dabartinė įtampa jau turėjo aiškų efektą – naftos kainos šoktelėjo apie 10 proc., o rinkos pradėjo vertinti tolimesnio brangimo riziką.
Tokiose situacijose svarbiausia ne tik stebėti, bet ir veikti. Ir būtent čia ryškėja esminis skirtumas tarp valstybių.
Kol Lietuva vis dar svarsto ir delsia veikti, kitos šalys jau priima sprendimus. Latvija sumažino dyzelino akcizą, Airija taiko mokesčių lengvatas degalams ir stiprina paramą gyventojams, Estija atsisakė planuotų akcizų didinimų, o Lenkija mažina PVM degalams ir taiko kainų reguliavimo priemones. Šių sprendimų tikslas aiškus – amortizuoti kainų šoką, kol jis dar netapo platesne ekonomine krize. Tuo metu Lietuvoje – politinių sprendimų vakuumas.
Augančios iškastinio kuro kainos neišvengiamai lėtins ekonomikos augimą. Lietuvos ūkininkai jau susiduria su didėjančiais kaštais – brangstančios gamtinės dujos, sudarančios didžiąją trąšų kainos dalį, lems ir maisto, pasiekiančio kiekvieno gyventojo stalą, brangimą. Vertinama, kad šis kainų augimas gali siekti apie 12 proc.
Rizikos yra realios. Remiantis pramonės atstovų vertinimais, jei energetinis šokas užsitęstų iki rudens, darbo gali netekti iki 30 tūkst. Lietuvos pramonės darbuotojų. Tai reikštų rimtą smūgį regionams, mažesnį vartojimą ir didesnį spaudimą socialinei sistemai.
Ši situacija reikalauja ne vėluojančios reakcijos, o realių veiksmų plano. Žinoma, norisi tikėti greita konflikto pabaiga, tačiau ignoruoti akivaizdžius tarptautinės politikos ir ekonomikos pokyčius yra pernelyg rizikinga. Sprendimus būtina priimti dabar.
Seime jau buvo sutelkta iniciatyva akcizų mažinimui. Tai sprendimas, kuriam Vyriausybė iš pradžių nepritarė, tačiau šiandien – palaiko. Šis pavyzdys rodo, kad sprendimai ir susitarimas valdžioje yra įmanomi. Tik klausimas, kodėl jie priimami tada, kai spaudimas ir įtampa pasiekia kritinį lygį?
Todėl šiandien būtina pereiti nuo diskusijų prie veiksmų, kad įvykus scenarijui A, B ar C gyventojai ir verslai jaustųsi saugūs dėl savo padėties. Turime stebėti globalias tendencijas, tikėtis geriausio, tačiau ruoštis visiems scenarijams.
Pirma, nedelsiant ir skubos tvarka priimti jau pateikimo stadiją praėjusį kuro akcizų mažinimą, kad kainų augimas būtų suvaldytas dar nespėjus pajusti jo poveikio kitoms prekėms ir paslaugoms.
Antra, per artimiausias savaites parengti tikslines priemones labiausiai paveiktoms grupėms: ūkininkams, mažesnių pajamų gyventojams, taip pat sektoriams, kuriems energijos kainos sudaro didelę sąnaudų dalį. Pavyzdžiui, įvesti dalinio dyzelino akcizo grąžinimo schemą Lietuvos vežėjams.
Trečia, jei kainų šuolis tęstųsi, pradėti derinti didesnio kalibro sprendimus, tokius kaip laikinas PVM mažinimas ar finansinės priemonės labiausiai paveiktiems verslams, kad būtų išvengta ženklaus darbo vietų praradimo ir ekonomikos lėtėjimo. Europos Sąjunga jau juda šia kryptimi, stiprina bendrus energijos sprendimus ir investicijas į atsparumą. Lietuva neturi likti stebėtoja.
Kol kas kuro kainų augimas dar neatsispindi maisto ir paslaugų kainose, tam gali prireikti iki pusės metų. Tai reiškia, kad langas sprendimams dar yra, tačiau jis sparčiai užsidaro. Šiandien esminis klausimas nėra, ar kainos apskritai augs. Klausimas – ar Vyriausybė veiks laiku?