Šeimai ir gyvybei daugiau ar mažiau palanki kultūra bei iš jos kylanti aplinka yra svarbios demografinėms tendencijoms. Ar ir kiek gerbiama šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė, kiek ji laukiama, drąsinama ir priimama visuomenėje, koks visuomenės ir valstybės požiūris į šeimą, auginančią vaikus, ne garsiai deklaruojamas, o kasdienoje jaučiamas, turi didelę įtaką sprendimui susilaukti jeigu ne pirmo, tai antrojo, trečiojo ir paskesnių vaikų.
Pats auginu penkis vaikus, tad ne kartą teko pajusti, jog požiūris į daugiavaikes šeimas Lietuvoje yra ne tik įtarus - tarsi tik sunkumus išgyvenančios šeimos susilaukia daugiau nei dviejų vaikų – bet ir ne iki galo adekvatus, nes iš tėvų švietimo, neformalaus ugdymo bei sveikatos srityse tikimasi identiško, o kartais ir didesnio įsitraukimo negu iš vienturčius auginančių šeimų.
Net jeigu mes tą ne visada matome, ši kultūra ir aplinka formuojama nuolat tiek žodžiais, tiek darbais – kiekvienas valdžios sprendimas yra arba palankus, arba nepalankus šeimai. Na, žinoma, yra ir neutralių.
Retais kartais diskusija tampa vieša ir tikslinė - mes pradedame garsiau apie tai kalbėti – kas gi yra palanki šeimai kultūra ir kas yra palanki erdvė auginti vaikus – kokios turėtų vyrauti nuostatos, kaip jos turėtų būti išreiškiamos, kokia turėtų būti draugiška šeimai gyvenamoji aplinka, viešoji infrastruktūra, savivaldybė, mokykla, darbovietė, ir kt.?
Kur kas dažniau mūsų padangėje pasirodo dažniausiai paslėpta, o kartais labai atvira ir kieta kova dėl šeimos sampratos mūsų visuomenėje - kas yra šeima ir koks jos vaidmuo mūsų visuomenėje?
Teisėkūroje tai atsispindi per Konstitucinio teismo ar Seimo pastangas apibrėžti, kas yra šeima, vertybiškai angažuotus siūlymus Šeimos stiprinimo ar Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymams, bandymus priimti Partnerystės ar Civilinės sąjungos įstatymus ir kt.
Švietime tai nuolatinė kova dėl vyresnių klasių mokinių rengimo gyvenimui – kiek joje gali ir turi būti rengimo šeimai, motinystei ir tėvystei (sustabdyta SLURŠ programa), ar visai neturi (Gyvenimo įgūdžių programa)? Kiek tėvai gali ir turi dalyvauti sprendžiant dėl vertybinių nuostatų diegimo mokyklose?
Viešoje ir socialinėje komunikacijoje tai išreiškiama per viešą vienas ar kitas vertybes atstovaujančių politikų ar visuomenės veikėjų marginalizaciją.
Pats labiau atstovaudamas tradicinės šeimos požiūrį ir dėdamas nuoširdžias pastangas, kad viešajame diskurse, politikoje bei švietime būtų pagarbi vieta šeimai, motinystei ir tėvystei (deja, bet mano liūdesiui to sparčiai mažėja), kartu apgailestauju, kad aukščiau įvardinta kultūrinė kova dėl šeimos sampratos visiškai užtemdo labai reikšmingą ŠEIMAI PALANKIOS KULTŪROS IR APLINKOS klausimą ir paralyžiuoja daugelio politikų norą bei galimybes, ką nors reikšmingo padaryti dėl šeimų situacijos.
„O kokiai šeimai jūs čia norite pagerinti situaciją? Tradicinei ar visoms?“ – tai į nesibaigiančią diskusiją įveliantys spąstai, kuriuose įstringa daugelis kairiųjų ir dešiniųjų politikų ir tada nebedaroma nieko. O koks gi visgi jums skirtumas, jeigu mes kalbame apie šaligatvių, viešojo transporto ar pastatų prieinamumą šeimoms su vežimėliais, viešųjų erdvių pakantumą šeimoms su mažais vaikais, toleranciją ir padrąsinimą gausių šeimų dalyvavimui visuomenėje, pagalbą išgyvenant krizinį nėštumą ar pan.?
Nenorėdamas nureikšminti svarbių vertybinių diskusijų, vis dėlto turiu pabrėžti, kad esu pastebėjęs tokią tendenciją – KUO DAUGIAU SEIMO KADENCIJOJE KOVOJAMA KULTŪRINĖSE KOVOSE, TUO MAŽIAU kas nors konkretaus PADAROMA DĖL REALIOS ŠEIMŲ TIKROVĖS. Tiesiog pirmoji surenka visą politikų energiją ir supriešina net svarstant tuos klausimus, kuriuose visi iš principo sutaria.
Taip buvo ir 2012-2016 kadencijoje (kovos dėl konstitucinės šeimos sampratos), ir 2020-2024 m. (kovos dėl Partnerystės įstatymo), ir kaip jose mažai kas nors realaus padaryta dėl šeimų gerovės! Nors pastarojoje kadencijoje, kurią dar visi prisimename, buvo toks didelis poreikis didesnei valstybės pagalbai – Covido užsidarymas ir pilna vaikų priežiūros našta šeimoms, būsto paskolų rekordinė našta šeimoms, rekordinis kainų kylimas ir vaiko pinigų nuvertėjimas infliacijos metu, dramatiškai išaugęs būsto neprieinamumas ir kt.
DEJA, atrodo, kad tolink einama ir šioje kadencijoje – socialdemokratai parengę Reprodukcinės sveikatos (nemokami abortai ir kontracepcija) ir Šeimos stiprinimo (praktiškai naikinama Nacionalinė šeimos taryba, kurią sudaro mokslo, savivaldybių ir šeimų (socdemai nerimauja – kurių šeimų?) NVO atstovai) įstatymus, koalicijos partneriai valstiečiai siūlo dešiniąją vertybinę darbotvarkę, nors patys žino, kad mažai galimybių jai praeiti, o IŠ VYRIAUSYBĖS, kai visi kalba apie demografijos krizę, šioje Seimo sesijoje nėra JOKIŲ PALANKIŲ ŠEIMAI SPRENDIMŲ.
Tad manęs visiškai neįtikina nei socdemų, nei jų koalicijos partnerių keliamos vertybinės diskusijos, nes net elementarių palankios šeimai higienos - abiejų programose įsipareigotas nemokamas pradinukų maitinimas, neformalaus ugdymo krepšelio didinimas, palankios būsto politikos sprendimai ir kt. – nesugeba padaryti dabar ir viską stumia į išganinguosius 2028-uosius kadencijos pabaigos metus.
Šioje valdžioje nėra nei rimto, visuminio požiūrio į šeimas, nei pastangos jas girdėti, nei įgalinti jas dalyvauti sprendimų priėmimuose, nei iniciatyvos apibrėžti, kas yra palanku šeimai ir to kartu su jomis siekti, nei rimto institucinio ir kompetencinio „raumens“ ką nors padaryti (kai kurios šalys turi šeimos ministerijas), o galiausiai trūksta elementaraus noro.
Šiandien jau minėta Nacionalinė šeimos taryba organizuoja mokslinę praktinę diskusija apie jų sukurtą Lietuvos šeimos politikos indeksą, kuriame iš tiesų bus kalbama šeimai palankios aplinkos ir kultūros kūrimą. Diskusija vyksta Seime, bet ar valdantieji pasinaudos moksline ir praktine įžvalga?