Naujausias Lietuvos ekonomikos vertinimas iš pirmo žvilgsnio skamba užtikrintai: prognozuojamas augimas, atsigaunantis vartojimas, didėjančios pajamos. Tačiau atidžiau įsigilinus į pateikiamas įžvalgas, ryškėja kur kas mažiau optimistinė realybė – ekonomikos plėtra gali būti labiau statistinė nei juntama kasdienybėje.
Pagrindinė problema slypi santykyje tarp augimo ir infliacijos. Jei kainos kyla greičiau nei gyventojų perkamoji galia, pats augimas praranda savo prasmę. Nominalūs rodikliai gali gerėti, tačiau reali gyvenimo kokybė – stagnuoti arba net prastėti. Tokiu atveju dalis visuomenės lieka už augimo ribų, o ekonominė pažanga tampa selektyvi.
Prognozėse taip pat akcentuojami energijos kainų svyravimai, kurie įvardijami kaip vienas pagrindinių infliacijos rizikos veiksnių. Tačiau tai kartu atskleidžia ir gilesnę problemą – struktūrinį ekonomikos pažeidžiamumą. Priklausomybė nuo išorinių veiksnių, kurių valstybė negali tiesiogiai kontroliuoti, reiškia ribotą atsparumą. Kitaip tariant, net ir esant augimui, ekonomika išlieka jautri išoriniams šokams, o vidaus politikos galimybės juos amortizuoti – ribotos.
Ne mažiau svarbus klausimas – pajamų augimo kokybė. Viešai pabrėžiama, kad atlyginimai didėja, tačiau esminė detalė dažnai lieka paraštėse: ar šis augimas lenkia infliaciją ir ar jis pasiekia didžiąją visuomenės dalį? Jei ne, tuomet kalbame ne apie realų gerovės didėjimą, o apie iliuziją, kuri atsispindi skaičiuose, bet ne žmonių piniginėse.
Investicijos ir vidaus vartojimas įvardijami kaip pagrindiniai ekonomikos varikliai. Vis dėlto kyla klausimas dėl jų tvarumo. Investicijų apimtis savaime nėra pakankamas rodiklis – svarbu jų struktūra, produktyvumas ir ilgalaikė grąža. Panašiai ir su vartojimu: jei jis skatinamas trumpalaikiais veiksniais, tokiais kaip laikini finansiniai srautai ar didėjantis skolinimasis, toks augimas tampa trapus ir lengvai pažeidžiamas.
Šiame kontekste ypač ryškus vienas trūkumas - aiškios strategijos, kaip apsaugoti gyventojų perkamąją galią. Nors pripažįstama, kad kainos augs, konkrečių sprendimų, kaip sušvelninti šio augimo poveikį, trūksta. Tai kelia pagrįstą klausimą: ar ekonomikos politika orientuota į realų žmonių gyvenimo gerinimą, ar tik į makroekonominių rodiklių palaikymą?
Apibendrinant, dabartinės prognozės atskleidžia dvilypį vaizdą. Iš vienos pusės – formaliai auganti ekonomika, iš kitos – neaišku, kiek šis augimas bus juntamas plačiajai visuomenei. Kol nebus atsakyta į klausimą, kaip užtikrinti, kad pajamų augimas pranoktų kainų kilimą ir pasiektų didžiąją dalį gyventojų, kalbos apie spartų ekonomikos augimą išliks labiau optimistinė retorika nei reali pažanga.