Sumažinus viešųjų paslaugų tinklą galima sutaupyti biudžeto lėšų. Tačiau ar dėl to sutaupo ir žmogus ir laimi valstybė? Kai paslaugos nutolsta, gyventojams tenka daugiau išleisti kelionėms, sugaišti daugiau laiko, o kasdienis gyvenimas tampa sudėtingesnis. Taip valstybės sutaupymas gali virsti prastesne žmonių gyvenimo kokybe. Ar tai sąžininga? Ir svarbiausia – ar neišvengiama? Lietuvoje jau turime pavyzdžių, kad gali būti ir kitaip. Bet apie viską nuo pradžių.
Kodėl vienoje Lietuvos vietoje žmogus gali patogiai gyventi, dirbti ir naudotis reikalingomis paslaugomis, o kitoje net kasdieniai poreikiai tampa iššūkiu. Tokius skirtumus matome ne tik tarp miestų ir miestelių, bet ir skirtinguose Vilniaus rajonuose.
Vilnius auga, pritraukia investicijas, verslus ir naujus gyventojus. Tačiau ekonominė miesto sėkmė savaime neužtikrina vienodai gerų gyvenimo sąlygų visiems vilniečiams.
2025 metais Vilniaus savivaldybės pristatytas paslaugų prieinamumo indeksas parodė reikšmingus skirtumus tarp miesto teritorijų. Senamiestyje, Naujamiestyje, Žvėryne, Šnipiškėse ir Žirmūnuose kasdienės paslaugos pasiekiamos lengviausiai. Tuo metu Pilaitėje, Naujojoje Vilnioje, Grigiškėse ir kai kuriose kitose miesto dalyse jų pasiskirstymas gerokai netolygesnis.
Įdomu tai, kad net tame pačiame rajone atskirų paslaugų prieinamumas gali labai skirtis. 2025 metais atliktame Pilaitės tapatybės tyrime kasdienių paslaugų prieinamumas įvertintas 4,4 balo iš 5, o kultūrinių veiklų pasiūla – vos 1,6 balo. Tai gerai parodo, kodėl planuojant miesto plėtrą reikia atsižvelgti į konkrečių rajonų gyventojų poreikius.
Tačiau gyvenimo kokybę lemia ne vien paslaugos. Ne mažiau svarbūs prieinamas būstas, susisiekimas, viešosios erdvės, galimybė dirbti ir dalyvauti bendruomenės gyvenime. Ir nesvarbu, ar žmogus gyvena sostinėje, ar mažame miestelyje.
Teisė pasilikti ten, kur norime gyventi
Europos regioninėje politikoje vis daugiau dėmesio skiriama „teisės pasilikti“ (right to stay) principui. Europos Komisija siekia stiprinti žmonių galimybes gyventi ten, kur jie jaučiasi namuose, turi darbą, būstą, prieinamas paslaugas ir kitas būtinas gyvenimo sąlygas. Man ši idėja atrodo ypač prasminga Lietuvai.
Žmogus turėtų galėti likti gimtajame miestelyje, kaime ar pasirinktame miesto rajone, jeigu ten nori gyventi. Auginti vaikus, dirbti, kurti verslą, rūpintis artimaisiais ir dalyvauti bendruomenės gyvenime. Tačiau šiandien dalies žmonių pasirinkimą riboja aplinkybės, kurias pakeisti vien savo pastangomis sudėtinga. Vienur trūksta darbo vietų, kitur – prieinamo būsto, patogaus susisiekimo ar svarbiausių paslaugų.
Todėl „teisė pasilikti“ nėra vien graži idėja. Ji priklauso ir nuo valstybės bei savivaldybių sprendimų. Čia matau vieną konkretų pokytį, kurio reikia mūsų viešajai politikai: turėtume sutarti dėl aiškaus svarbiausių paslaugų pasiekiamumo standarto.
Ką tai reikštų praktiškai? Turėtume aiškiai žinoti, per kiek laiko žmogus gali pasiekti sveikatos priežiūros, švietimo ar socialines paslaugas, kiek jam tenka jų laukti ir ar jis gali jomis pasinaudoti neturėdamas automobilio. Taip pat – ar jos prieinamos negalią turintiems ir vyresnio amžiaus žmonėms.
Toks standartas padėtų tiksliau planuoti investicijas pagal konkrečių miestų ir rajonų poreikius, pasirinkti tinkamiausius sprendimus – mobiliąsias paslaugas, užsakomąjį transportą ar kelių savivaldybių bendradarbiavimą.
Lietuva, į kurią grįžtama: ar visi regionai tam pasiruošę?
Kalbėdami apie gyventojų mažėjimą regionuose dažniausiai įsivaizduojame žmonių persikėlimą iš kaimo į miestą. Tačiau tikrovė kur kas įvairesnė. Vieni keliasi į didmiesčius, kiti – iš jų į aplinkinius rajonus ir kaimo gyvenvietes. Dalis lietuvių grįžta iš užsienio, atvyksta ir kitų šalių piliečiai. Gyventojų skaičiui įtakos turi ir gimstamumas, mirtingumas bei visuomenės senėjimas. Todėl didžiųjų miestų augimas nebūtinai reiškia, kad Lietuvos kaimai tuštėja.
2025 metais į Lietuvą atvyko beveik 48 tūkst. žmonių, o išvyko apie 31 tūkstantį. Nors atvykusiųjų buvo daugiau nei išvykusiųjų, bendras šalies gyventojų skaičius mažėjo, nes mirė daugiau žmonių, nei gimė.
Džiugina ir tai, kad į Lietuvą grįžo beveik dvigubai daugiau mūsų šalies piliečių, nei išvyko – sugrįžo daugiau kaip 19 tūkst., o išvyko apie 10 tūkstančių. Daugiausia grįžusiųjų įsikūrė didžiųjų miestų ir jų rajonų savivaldybėse. Tačiau, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, išsiskyrė ir mažesnės savivaldybės – Visaginas, Palanga, Akmenė, Pagėgiai bei Joniškio rajonas.
Tai rodo, kad mažesnės Lietuvos vietovės taip pat gali pritraukti žmonių. Tačiau vien augantis gyventojų skaičius dar nereiškia, kad sugrįžusi šeima lengvai ras būstą, gerai apmokamą darbą ar reikalingas paslaugas.
Kitose vietovėse padėtis sudėtingesnė – mažėja jaunų ir darbingo amžiaus žmonių, silpnėja darbo rinka, visuomenė sensta. Mažėjantis gyventojų skaičius neretai tampa argumentu siaurinti viešųjų paslaugų tinklą. Tačiau taip rizikuojame paskatinti dar spartesnį žmonių išvykimą.
Skirtumai tarp Lietuvos regionų išties dideli. Europos Komisijos 2026 metų vertinimu, 2024 metais Vilniaus apskrities BVP vienam gyventojui pagal perkamąją galią siekė 133 proc. ES vidurkio, o daugelyje kitų apskričių – ne daugiau kaip 60 proc.
Taip gali susidaryti uždaras ratas: mažėjant gyventojų skaičiui, traukiasi darbo rinka ir paslaugos, o dėl to išvyksta dar daugiau žmonių. Todėl svarbu ne tik matyti, kur žmonių mažėja, bet ir ieškoti būdų, kaip šiose vietovėse išsaugoti darbo vietas, reikalingas paslaugas ir galimybes kurti gyvenimą.
Miestų ir regionų bendradarbiavimas kuria naujas galimybes
Vilniaus ir aplinkinių savivaldybių plėtra gerai parodo, kaip glaudžiai šiandien susiję miestai ir juos supančios gyvenvietės. 2026 metų pradžioje Vilniaus rajone gyvenamąją vietą buvo deklaravę daugiau kaip 120 tūkst. žmonių – maždaug 2,3 tūkst. daugiau nei prieš metus. Sparčiausiai auga arčiausiai sostinės esančios gyvenvietės, o labiau nutolusiose teritorijose padėtis skiriasi.
Žmonės kasdien važiuoja iš vienos savivaldybės į kitą dirbti, mokytis ir naudotis paslaugomis. Todėl planuojant viešąjį transportą, būstą ar infrastruktūrą savivaldybėms svarbu bendradarbiauti. Tačiau regionų augimui ne mažiau svarbios ir naujos darbo vietos.
Geras pavyzdys – Molėtai. Čia įsikūręs „Teltonikos“ technologijų centras suteikė stiprų postūmį vietos ekonomikai. Naujos, konkurencingai apmokamos darbo vietos paskatino žmones grįžti ar persikelti į Molėtus, augo būsto paklausa, o mieste po kelių dešimtmečių pertraukos vėl pradėti statyti daugiabučiai. Tai rodo, kokių pokyčių gali paskatinti viena reikšminga investicija ir savivaldybės pastangos plėtoti infrastruktūrą.
Svarbūs ir ekonominiai miestų bei regionų ryšiai. Vilniuje sutelkta didelė vartotojų rinka, universitetai, žinios ir verslo paslaugos. Regionuose veikia gamybos įmonės, ūkininkai, perdirbėjai ir kiti verslai. Bendradarbiaudami jie gali geriau išnaudoti vieni kitų galimybes. Ypač svarbu, kad regionuose liktų daugiau sukuriamos vertės – ne tik gaminant produkciją, bet ir ją perdirbant, kuriant naujus produktus, plėtojant logistiką bei pardavimo galimybes.
Šalia didelių įmonių ne mažiau svarbūs ir mažesni žemės ūkio verslai. Vienas praktiškų bendradarbiavimo pavyzdžių – trumposios maisto tiekimo grandinės. Šį rudenį Kaune pradėtas bandomasis projektas, jungiantis vietos gamintojus ir viešojo sektoriaus maisto pirkėjus. Panašias partnerystes būtų galima stiprinti ir Vilniaus krašte bei kituose regionuose, derinant didžiųjų miestų poreikius su aplinkinių savivaldybių gamintojų galimybėmis.
Toks bendradarbiavimas atvertų naujas rinkas regionų verslams, o miestams padėtų užsitikrinti patikimesnį aprūpinimą maistu. Kartu tai stiprintų vietos ekonomiką ir maisto tiekimo atsparumą.
Vietovių ateitį kuria žmonės
Keliaudama po Lietuvą esu mačiusi ne vieną pavyzdį, kaip keli iniciatyvūs žmonės gali keisti savo krašto ateitį. Jie buria bendruomenes, kuria socialinius verslus, atgaivina apleistas erdves ir ieško naujų galimybių vietos produkcijai pasiekti vartotojus.
Puikus pavyzdys – Švenčionėliuose susibūrusi „Miško uosto“ bendruomenė. Į nedidelį miestą persikėlę kūrybingi žmonės, pasitelkę vietos paveldą ir savo iniciatyvą, pradėjo atgaivinti apleistas erdves, kurti naujas veiklas ir pritraukti bendraminčius. Jų patirtis rodo, kiek daug gali pasiekti žmonės, matantys savo krašto galimybes ir pasiryžę veikti.
Tačiau geroms idėjoms reikia ir tinkamo palaikymo. Lapkričio 5 dieną „Agroforume“, diskutuodami apie Lietuvos žemės ūkio finansavimą, kalbėjome apie principą, kuris svarbus ir visai regionų plėtrai. Pirmiausia turi būti aiški idėja ir supratimas, kokio rezultato siekiame, o tik tada – finansavimo paieškos. Ne atvirkščiai, kai pirmiausia atsiranda parama, o paskui ieškoma, kur ją panaudoti.
Tai atsakomybė ne tik projektų rengėjams, bet ir paramos priemones planuojančioms institucijoms. Sprendimai turi būti grindžiami tikrais žmonių poreikiais, duomenimis ir aiškiais prioritetais. Svarbu padėti vietos žmonėms įgyvendinti savo idėjas, rasti partnerių ir kurti ilgalaikę naudą.
Apie tokių iniciatyvų tęstinumą kalbėjome ir neseniai Airijoje vykusiame Europos kaimo politikos forume, diskutuodami apie LEADER ateitį. Bendruomenių kuriamiems pokyčiams reikia laiko – pasitikėjimas, bendradarbiavimas ir naujos veiklos neatsiranda per vieną dieną.
Todėl viešąsias investicijas turėtume vertinti ne vien pagal panaudotas lėšas, bet ir pagal ilgalaikį rezultatą. Ar išlieka sukurtos paslaugos, darbo vietos, bendradarbiavimo ryšiai? Ar žmonės gali savarankiškai tęsti pradėtus darbus?
Kad būtų galima pasilikti savo noru
Lietuvos regionų ateitis priklausys ne tik nuo ekonomikos augimo ar investicijų, bet ir nuo valstybės, savivaldybių bei pačių žmonių sprendimų. Svarbu, kad planuodami pokyčius matytume, kaip jie paveiks skirtingas vietoves ir jų gyventojus. Tai, kas tinka didmiesčiui, nebūtinai tiks mažam miesteliui ar kaimui. Ypač kai kalbame apie švietimą, sveikatos priežiūrą, susisiekimą ir kitas kasdienes paslaugas.
Vilnius turi didžiulį potencialą gerinti gyvenimo kokybę savo rajonuose ir stiprinti ryšius su aplinkinėmis savivaldybėmis. Lietuvos regionuose taip pat netrūksta iniciatyvių žmonių, išteklių ir galimybių kurti naujas veiklas. Svarbu šias galimybes pastebėti, palaikyti ir padėti joms augti.
Žmonės visada keliaus, keis gyvenamąją vietą, ieškos naujų patirčių ir galimybių. Tai natūrali gyvenimo dalis. Tačiau norėtųsi, kad Lietuvoje kuo rečiau tektų išvykti vien todėl, kad likti tapo per sunku.
Ar sugebėsime sukurti tokią Lietuvą, kurioje gyvenamoji vieta neribotų žmogaus galimybių, priklausys nuo sprendimų, kuriuos priimame šiandien. Tai gerokai platesnis klausimas nei regionų plėtra ar viešųjų paslaugų prieinamumas. Jis apima mūsų ekonomikos ateitį, demografinius pokyčius, valstybės investicijų prioritetus ir gebėjimą išnaudoti žmonių iniciatyvą.
Prie šių klausimų dar grįšiu. Nes teisė pasilikti neturi likti vien gražia europine idėja – ji turi tapti realia galimybe Lietuvos žmonėms patiems spręsti, kur gyventi ir kurti savo ateitį.