Pastaraisiais metais Lietuvos švietimo sistema gyvena nuolatinio pokyčio režimu. Keičiamos egzaminų kartelės, struktūra, atsiranda nauji reikalavimai, kinta privalomų egzaminų skaičius. Nuo kitų metų brandos atestatui jau reikės nebe dviejų, o trijų valstybinių brandos egzaminų, įgyvendinamas perėjimas prie dviejų metų egzaminavimo modelio. Idėjų daug, diskusijų daug, tačiau praktikoje vis dažniau susiduriame su paprastu jausmu – ne aiškumu, o chaosu.
Šiandien vis garsiau turime sau užduoti klausimą: ar ši sistema iš tikrųjų padeda jaunam žmogui, ar jį vis labiau spaudžia?
Egzaminų sistema šiuo metu siunčia labai prieštaringas žinutes. Norint įgyti brandos atestatą, pakanka minimaliai išlaikyti egzaminus – surinkti apie 25 balus. Tačiau stojant į universitetą reikia pasiekti bent 5,4 stojamąjį balą, kas praktiškai reiškia apie 60 egzaminų balų vidurkį. Kitaip tariant, jaunuolis laikomas pakankamai „brandžiu“ baigti mokyklą, bet nepakankamai „brandžiu“ tęsti mokslus.
Tai verčia klausti – ką iš tiesų matuoja egzaminas?
Dar daugiau – kuo iš esmės skiriasi 24 ir 25 balai? Formaliame lygmenyje – viskuo. Vienu atveju egzaminas neišlaikytas, kitu – išlaikytas. Tačiau realybėje skirtumas gali būti vienas neatsakytas klausimas, viena klaidingai suprasta formuluotė ar tiesiog per didelis stresas egzamino dieną.
Ir vis dėlto šis vienas taškas gali nulemti labai daug – ar jaunas žmogus gaus brandos atestatą, ar ne. Ar tikrai galime sau leisti tokią ribą, kuri ne atspindi realius gebėjimus, o tampa administraciniu sprendimu apie žmogaus ateitį?
Šioje vietoje svarbu pasakyti labai aiškiai – mokyklos baigimas dėl vieno ar dviejų taškų trūkumo neturėtų tapti esminiu gyvenimo lūžio tašku. Jaunas žmogus nėra vienas skaičius. Jo vertė nėra išmatuojama viena egzamino diena.
Dar svarbiau – visa ši sistema daro didelį emocinį spaudimą mokiniams. Egzaminas tampa ne tik žinių patikrinimu, bet ir stipriu psichologiniu išbandymu. Nerimas, įtampa, baimė suklysti – tai realybė, su kuria šiandien susiduria daugelis dvyliktokų. Ir čia turime labai aiškiai apsibrėžti prioritetą: ar mums svarbiau formalios ribos, ar jauno žmogaus emocinė savijauta ir pasitikėjimas savimi?
Negalime ignoruoti ir kitos medalio pusės – pačių mokyklų. Egzaminų sistema šiandien yra sudėtinga ne tik mokiniams, bet ir įstaigoms. Dešimčių egzaminų organizavimas, administravimas, priežiūra reikalauja milžiniškų resursų. Mokyklos šiuo laikotarpiu tampa egzaminų centrais, o ne ugdymo erdvėmis. Natūralu, kad dėl to nukenčia pats ugdymo procesas – laikas, dėmesys ir energija nukreipiami ne į mokymąsi, o į procedūrų valdymą.
Tuo pačiu metu vis daugiau šalių ieško kitokių kelių. Suomijoje didelis dėmesys skiriamas nuosekliam vertinimui ir mokinio kompetencijų visumai. Nyderlanduose ir Vokietijoje svarbus ne vien egzaminas, bet ir ilgalaikiai pasiekimai. Jungtinėse Amerikos Valstijose vis daugiau universitetų atsisako standartizuotų testų kaip privalomo kriterijaus. Jungtinėje Karalystėje universitetai patys nustato stojimo reikalavimus, o mokiniai gilina pasirinktus dalykus.
Šios praktikos rodo aiškią kryptį – mažiau vienkartinio egzamino, daugiau pasitikėjimo, daugiau prasmingo vertinimo.
Tai nėra kritika pačiai sistemai – tai reakcija į per pastaruosius metus susikaupusią kritinių sprendimų seką, kurią būtina peržiūrėti. Šiandien svarbiausia ne ieškoti kaltų, o drąsiai ieškoti sprendimų, kurie būtų aiškūs, tvarūs ir galėtų nusistovėti ilgesniam laikui. Todėl noriu pasidalinti keletu pasiūlymų.
Viena iš realių alternatyvų galėtų būti brandos darbas. 11–12 klasėje mokinys galėtų pasirinkti jam artimą sritį, formuluoti problemą, atlikti tyrimą, parengti darbą ir jį apginti. Toks procesas leistų atsiskleisti ne tik žinioms, bet ir kritiniam mąstymui, gebėjimui analizuoti, argumentuoti, komunikuoti.
Svarbiausia – tai nebūtų vienos dienos rezultatas. Tai būtų procesas, kuris mažina atsitiktinumą, mažina stresą ir leidžia jaunam žmogui parodyti savo stiprybes. Be to, tai natūraliai tampa tiltu į ateitį – pasirinkdamas temą mokinys jau pradeda formuoti savo kryptį.
Galbūt metas kelti ir dar vieną esminį klausimą – ar valstybė turi pati organizuoti vieningą egzaminų sistemą, ar suteikti daugiau laisvės aukštosioms mokykloms vertinti stojančiuosius pagal jų pasirinktą kryptį? Leidžiant universitetams ir kolegijoms vykdyti savo stojamuosius egzaminus, atsirastų aiškesnis ryšys tarp mokyklos ir studijų, daugiau atsakomybės už pasirinkimą ir mažiau dirbtinių ribų.
Trečiasis pasiūlymas susijęs su nuolat ginčus keliančia minimalia išlaikymo kartelė. 25 ar 35 balai? O gal verta apskritai keisti požiūrį – egzamine surinktus taškus paversti balais ir juos įrašyti į brandos atestatą? Tokiu atveju kiekvienas, net ir minimalus rezultatas, turėtų savo vertę ir būtų matomas jauno žmogaus pasiekimas.
Ką tai duotų? Pirmiausia – sumažintų stresą. Mokinys, eidamas į egzaminą, nebegalvotų vien apie „išlaikyti ar neišlaikyti“. Jis galvotų apie savo rezultatą ir asmeninį progresą. Norintys studijuoti aiškiai siektų aukštesnių balų, o tie, kurie renkasi profesinį kelią, turėtų visas galimybes judėti pirmyn be dirbtinių ribų.
Švietimo sistema negali būti nuolat „taisoma“ be aiškios krypties. Kai vienais metais reikalavimai didinami, kitais – mažinami, o dar kitais – vėl keičiami, jaunas žmogus praranda pasitikėjimą sistema. O be pasitikėjimo nebus nei motyvacijos, nei tikro mokymosi.
Egzaminas neturėtų būti baimės simbolis. Jis turėtų būti tik vienas iš būdų parodyti, ką jaunas žmogus geba. Jei šiandien sistema kelia daugiau klausimų nei atsakymų – vadinasi, turime drąsiai diskutuoti apie jos esmę. Ne apie balus, o apie žmogų.