Pasirodo, visai nemenkos sveikatos apsaugos sistemos išlaidos yra pagrindinė Lietuvos sveikatos priežiūros problema. Deja, kalbant apie šią sritį labai tiktų lakus posakis iš „Dvylikos kėdžių“: kam tau, Kisa, pinigai, jei neturi fantazijos (Lietuvos atveju – gero planavimo).
Lietuvos Sveikatos apsaugos sistemoje vyrauja didžiuliai netolygumai tarp regionų, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ribotas, labai ilgai tenka laukti priėmimo pas specialistus, neretai nepasiekiamos net pačios būtiniausios paslaugos. Sveikatos priežiūros darbuotojų trūkumas pamažu tampa dramatiškas.
Visuomenės sveikatos politika tapo dėmesio centru formuojant ES politiką, siekiant sukurti stipresnę Europos sveikatos sąjungą (toliau – ES). Lietuvos sveikatos 2014–2025 m. strategijoje, kituose dokumentuose vyrauja principas „Sveikata visose politikose“. Tik kaip jis įgyvendinamas? Ar sveikatos tausojimo sritis yra prioritetinė?
Lietuvoje vykdomas sveikatos priežiūros įstaigų tinklo restruktūrizavimas niekaip nedidina sveikatos priežiūros sistemos efektyvumo, ypač tiems, kam tų paslaugų reikia skubiai. O tuo pačiu metu Lietuvos sveikatos priežiūros išlaidos vienos mažiausių pasaulyje: vienam gyventojui siekia šiek daugiau nei pusę ES vidurkio.
Nors Lietuvoje Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) lėšos pastaraisiais metais išaugo net iki 3 mlrd. eurų, iš esmės jos skiriamos ne sveikatai stiprinti, o vaistams, stacionarinėms paslaugoms ir kitoms išlaidoms, t. y. susirgimų pasekmėms, padariniams šalinti.
Lietuvos sveikatos rodikliai negerėja, pvz., vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės, vidutinės sveiko gyvenimo trukmės, išvengiamo mirtingumo rodikliai gerokai skiriasi nuo kitų ES šalių. ES vyrai ir moterys vidutiniškai gyvena ilgiau, o skirtumai tarp abiejų lyčių yra mažesni nei mūsų šalyje.
Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – 70,9 m., moterų – 79,6 m., kai ES rodikliai atitinkamai 77,9 ir 83,3 m. Nors mūsų šalies situacija pamažu gerėja, akivaizdu, kad ypatingą dėmesį svarbu skirti tam, kad būtų pagerintas vidutinės sveiko gyvenimo trukmės rodiklis.
Lietuvos vyrų vidutinė sveiko gyvenimo trukmė yra 55 m., o moterų – 59 m., kai ES šie skaičiai siekia beveik 64 ir 65 m. Mūsų šalies gyventojai nuo 57-erių dažniausiai serga lėtinėmis ligomis ar turi negalią – tai trukdo kokybiškam ir visaverčiam gyvenimui, jau nekalbant apie tai, kad tokio amžiaus jie dar turi išlikti ir darbo rinkoje.
Sveikatai įtakos turi daug įvairių veiksnių, todėl sveiko gyvenimo trukmės ilginimas – įvairių mūsų kasdienio gyvenimo sričių siekiamybė. Visuomenės sveikatos priežiūros tikslu turi tapti problematiškiausios sritys – ankstyvo mirtingumo, psichikos sveikatos, psichoaktyviųjų medžiagų (narkotikų, alkoholio) prevencijos ir kontrolės, oro ir vandens kokybės, užkrečiamųjų ligų ir kitų rizikos sveikatai veiksnių valdymo.
Nerimą kelia nuolat didėjantis skaičius mirčių, kurių būtų galima išvengti įdiegus gerą sveikatos priežiūros ir ligų prevencijos sistemą. Mirčių, kurias sukelia netinkamas gyvenimo būdas (dėl sveikatai nepalankios ar nepakankamos mitybos, mažo fizinio aktyvumo, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo) ar laiku neprieinamos sveikatos priežiūros paslaugos (diagnostikos, gydymo), mūsų šalyje apie 2,5 karto daugiau nei ES vidurkis.
Kasmet nuo širdies ir kraujagyslių ligų (išeminės širdies ligos, insulto, miokardo infarkto ir kt.) miršta daugiau kaip 20 tūkstančių žmonių ir tai pagrindinė mirties priežastis Lietuvoje. Apie 8 tūkstančius žmonių kasmet mūsų šalyje miršta nuo piktybinių navikų ir iki 2 500 žmonių dėl išorinių priežasčių. Pažymėtina, kad per metus Lietuvoje nusižudo apie 500 žmonių, – vis dar esame tarp ES šalių, kuriose savižudybių skaičius didžiausias. Valstybė akivaizdžiai neužtikrina pagalbos žmonėms, patiriantiems psichikos sveikatos sunkumų.
Sveikatos riziką, deja, didina ir nestabili šalies gyventojų socialinė bei ekonominė padėtis. Pažymėtina, kad pagal nepakeliamų išlaidų sveikatos priežiūros paslaugoms lygį Lietuva yra antra ES. Taigi turėtume mažinti nedarbo, skurdo rizikos lygį ir socialinę atskirtį, didinti minimalią pensijų normą, asmenų užimtumo lygį, užtikrinti tinkamas ir lanksčias dirbančių asmenų darbo sąlygas. Sveikatos apsaugos sistema turi veikti optimaliai, suteikdama gyventojams teisių ir galimybių ne mažiau nei kitose ES šalyse. Vien išlaidų sveikatai didinimas problemų nesprendžia – būtinas racionalus jų paskirstymas.
Kiekviename šalies regione turi būti užtikrintas kompleksinių ir integruotų visuomenės sveikatos paslaugų, atitinkančių tikslinių visuomenės grupių poreikius, prieinamumas ir kokybė, plečiamas PSDF lėšomis kompensuojamų prevencinių programų spektras bei didinamos jų apimtys.
